Kadangi medijų raštingumas yra integruojamas į pamokas, praktiškai visi mokytojai turėtų jį ugdyti. Visgi paprasčiau, ko gero, tiems, kurių mokomąjį dalyką galima susieti su kasdienybės aktualijomis.
Kaip mums sakė vienos gimnazijos informatikos mokytojas, jis mokinius supažindina su pavojais, tykančiais interneto platybėse, tik iš tėviškų paskatų, nes informatikos dalyko programoje nėra medijų raštingumo temų…
Kalbamės su Marijonų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rima DRAGŪNEVIČIENĖ, kaip ji savo pamokose ugdo medijų ir informacinį raštingumą.

– Kaip jums atrodo, ar pakanka medijų ir informacinį raštingumą palikti tik kaip integruojamąjį dalyką?
– Manau, kad turėtų būti modulinis ugdymas, nes ugdyti medijų raštingumą šiandien labai aktualu. Kaip klasės vadovė ir kaip dalyko mokytoja integruoju medijų ir informacinį raštingumą, bet to turėtų būti mokoma daug plačiau. Apeiti medijų raštingumo neįmanoma, nes jaunimas socialiniuose tinkluose tiesiog gyvena, be to, niekaip neapsieina, o kažin ar šeima labai užsiima tokiu ugdymu.
Šalia pamokų mes su vaikais esame dalyvavę respublikiniuose medijų raštingumo projektuose, kurie buvo labai naudingi. Man atrodo, kad kinas – viena iš svarbiausių medijų, daug mokomės iš jo. Su savo mokiniais pernai patekome į projektą „Kino knyga“ ir tris dienas mano mokinės dalyvavo vizualinio raštingumo mokymuose.
Projektinė veikla skatino moksleivių sąmoningumą, supažindino su autorių teisėmis ir jų apsauga. Žymūs režisieriai mokė pastebėti detales, vaikai dirbo grupelėmis, stebėjo netradicines situacijas, kūrė filmukus, juos aptarė. Tai labai įdomus projektas. Mokinius mokė „Sidabrinės gervės“ laureatai A. Blaževičiumi ir M. Sargsyan. Ugdė ne tik medijų raštingumą, bet ir mokė panaudoti technologijas reikšmingiems dalykams.
Su 11-os klasės mokiniais pernai dalyvavome dokumentikos kūrybinėse dirbtuvės. Tai videodarbų konkursas „Dokumentika mokykloje“. Vaikams įdomu buvo todėl, kad parodė, kaip mobiliuosius telefonus galima panaudoti kuriant filmukus. Tema buvo mokyklos gyvenimas, vaikai filmavo, ieškojo įdomių personažų, pažvelgė kitaip į save ir aplinką.
– Ar jaunuoliai sugeba atsirinkti, kuri informacija internete yra patikima?
– Stengiuosi pati jiems nurodyti, kur ieškoti informacijos, rekomenduodama straipsnius, autorius. Mokau ieškoti tokios informacijos, kuri tikrai reikalinga užduočiai, užvedu juos ant kelio. Labai pasitarnauja ir socialiniai tinklai – savo grupėje mes dalijamės informacija, skelbiu jiems, ką turėtų žinoti, kur ieškoti – taip jie išmoksta, kur ieškoti informacijos.
Aš daugiau dirbu su vyresniais, dėstau literatūros kursą, o jiems reikia ne tik paties kūrinio, bet ir konteksto, kurio ieškome spaudoje ir kitur. Vyresni mokiniai jau pasidomi, iš kur straipsnis, aišku, jie kiša nosį ir kur nereikia, bet mokai juos įvertinti, kas gali suteikti informacijos, o kuris straipsnis yra tiesiog niekinis, bevertis. Pradedu nuo to, kas jiems aktualu. Aišku, jie visada turi nurodyti autorių, iš kur paimta citata. Renkasi stiprius straipsnius, rimtų autorių, ne iš bulvarinės spaudos – tuos, kurie turi mokomosios vertės.
Kartais duodu užduotį įvertinti straipsnio autoriaus poziciją, ar autorius formuoja nuomonę, ar išlieka nešališkas, ar nebruka savo požiūrio. Ar jo tema yra tikrai aktuali, ar pateikta tik tam, kad sužadintų smalsumą?
Vyresni mokiniai seka spaudą, skaito portalus, patys dalijasi grupėje įdomiais straipsniais. Pastebiu, kad labiau domisi, jeigu tai susiję su jiems aktualiomis problemomis.
Per pamokas nagrinėjame tokias temas kaip kalbos stiliai publicistikoje, kokiu rašoma spaudoje, kaip kalbama per TV. Mokiniai supranta, kad daug yra nereikalingos, nevertingos publicistikos, taip pat ir TV laidų. Kiek suprantu, televizijos jie nelabai težiūri.
Patariu, kaip atsirinkti straipsnius iš patikimų portalų, kalbame apie autorius, kurie gali būti įdomūs, kurie rašo rimtomis temomis. Kartais patariu rinktis pagal asmenybes, pvz. Šliogerį, Donskį ir kt. Vis dėlto per mažai skirta tam laiko ugdymo programoje.
Beje, šiandien susidūrėme klasėje su problema. Buvo duota kūrybinė užduotis atlikti namuose. Du mokiniai pasinaudojo pirmu pasitaikiusiu straipsniu, kurį išmetė paieška – jiems atrodė, kad tai – teigiamas rašinys, bet ir iš tiesų tai buvo niekinis darbas, netiesa. Vaikai neatpažino, paėmė jį kaip įdomią medžiagą, norėjo sužavėti visus sensacija, o išėjo priešingai. Nesugebėjimas suprasti, kad tai negali būti tiesa, pakišo jiems koją. Turėjo suabejoti vien todėl, kad tokios versijos negirdėjo pamokoje, privalėjo plačiau patikrinti. Aklas pasitikėjimas internete randama informacija jiems neišėjo į naudą. Jie pasitikėjo, galvojo, bus sensacija, bet išėjo absoliuti nesąmonė.
– Ar mokiniai žino apie autorines teises?
– Apie autorinės teises kalbame, kai ieško informacijos internete. Būtinai reikalauju nurodyti šaltinį, autorių. Vyresnieji susigaudo apie autorių teises, žino apie plagijavimą. Jie patys pasiskaito – marijonų gimnazistai yra skaitantys, apsišvietę, dalyvauja įvairiose veiklose, daug ko išmoksta.
Per pamokas aptariame ir nuotraukų naudojimą internete, kiek galima jas viešinti, kad būtina nurodyti autorių. Aš pati esu fotografuojantis žmogus, taigi pykstu, jei nenurodo autorystės. Tai nepagarba autoriui, nes įdėta jo pastangų, darbo, gebėjimų.
Kai dirbome projektuose su režisieriais, daug kalbėjome apie autorių teises ir pan. Man atrodo, tokie renginiai, kur yra praktinės užduotys, mokiniams labiau įsimena. Sakymas – viena, o praktika – visai kas kita. Kūrybinės dirbtuvės, užduotys labai paveikios, jos ilgam įsimena. Džiugu, kad jie noriai dalyvauja, kuria, stengiasi. Nemažai mokomės iš kino, parenku filmus su išliekamąja verte, tai padeda jiems ir egzaminams pasiruošti – geras kinas yra kaip kultūrinė patirtis. Reikia vaikus pakreipti tinkama linkme.
– Kas mokytojus moko medijų raštingumo?
– Mes patys mokomės, kiek turime laiko ir noro. Aš mokausi pati. Gyvenimo patirtis irgi padeda atsirinkti. Aišku, yra seminarų, bet ne visur suspėjame. Tokie dalykai lieka šone, nes domiesi daugiau savo sritimi. Yra tos informacijos, yra pasiūlos, bet priklauso, kiek domiesi pats. Galvoju, kad tai, kas svarbu man, bus ir mokiniui svarbu, reikia tik skirti laiko, bet ne visad paprasta atimti tą laiką iš mokymo proceso. Esu tikra, turėtų ir tėvai prisidėti prie medijų raštingumo ugdymo.