Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Reikia vaikus pakreipti tinkama linkme (Eksperto komentarai)

Kadangi medijų raštingumas yra integruojamas į pamokas, praktiškai visi mokytojai turėtų jį ugdyti. Visgi paprasčiau, ko gero, tiems, kurių mokomąjį dalyką galima susieti su kasdienybės aktualijomis.
Kaip mums sakė vienos gimnazijos informatikos mokytojas, jis mokinius supažindina su pavojais, tykančiais interneto platybėse, tik iš tėviškų paskatų, nes informatikos dalyko programoje nėra medijų raštingumo temų…
Kalbamės su Marijonų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rima DRAGŪNEVIČIENĖ, kaip ji savo pamokose ugdo medijų ir informacinį raštingumą.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rima Dragūnevičienė sako, kad medijų raštingumo ugdymui reikia skirti didesnį dėmesį.– Kaip jums atrodo, ar pakanka medijų ir informacinį raštingumą palikti tik kaip integruojamąjį dalyką?
– Manau, kad turėtų būti modulinis ugdymas, nes ugdyti medijų raštingumą šiandien labai aktualu. Kaip klasės vadovė ir kaip dalyko mokytoja integruoju medijų ir informacinį raštingumą, bet to turėtų būti mokoma daug plačiau. Apeiti medijų raštingumo neįmanoma, nes jaunimas socialiniuose tinkluose tiesiog gyvena, be to, niekaip neapsieina, o kažin ar šeima labai užsiima tokiu ugdymu.
Šalia pamokų mes su vaikais esame dalyvavę respublikiniuose medijų raštingumo projektuose, kurie buvo labai naudingi. Man atrodo, kad kinas – viena iš svarbiausių medijų, daug mokomės iš jo. Su savo mokiniais pernai patekome į projektą „Kino knyga“ ir tris dienas mano mokinės dalyvavo vizualinio raštingumo mokymuose.
Projektinė veikla skatino moksleivių sąmoningumą, supažindino su autorių teisėmis ir jų apsauga. Žymūs režisieriai mokė pastebėti detales, vaikai dirbo grupelėmis, stebėjo netradicines situacijas, kūrė filmukus, juos aptarė. Tai labai įdomus projektas. Mokinius mokė „Sidabrinės gervės“ laureatai A. Blaževičiumi ir M. Sargsyan. Ugdė ne tik medijų raštingumą, bet ir mokė panaudoti technologijas reikšmingiems dalykams.
Su 11-os klasės mokiniais pernai dalyvavome dokumentikos kūrybinėse dirbtuvės. Tai videodarbų konkursas „Dokumentika mokykloje“. Vaikams įdomu buvo todėl, kad parodė, kaip mobiliuosius telefonus galima panaudoti kuriant filmukus. Tema buvo mokyklos gyvenimas, vaikai filmavo, ieškojo įdomių personažų, pažvelgė kitaip į save ir aplinką.
– Ar jaunuoliai sugeba atsirinkti, kuri informacija internete yra patikima?
– Stengiuosi pati jiems nurodyti, kur ieškoti informacijos, rekomenduodama straipsnius, autorius. Mokau ieškoti tokios informacijos, kuri tikrai reikalinga užduočiai, užvedu juos ant kelio. Labai pasitarnauja ir socialiniai tinklai – savo grupėje mes dalijamės informacija, skelbiu jiems, ką turėtų žinoti, kur ieškoti – taip jie išmoksta, kur ieškoti informacijos.
Aš daugiau dirbu su vyresniais, dėstau literatūros kursą, o jiems reikia ne tik paties kūrinio, bet ir konteksto, kurio ieškome spaudoje ir kitur. Vyresni mokiniai jau pasidomi, iš kur straipsnis, aišku, jie kiša nosį ir kur nereikia, bet mokai juos įvertinti, kas gali suteikti informacijos, o kuris straipsnis yra tiesiog niekinis, bevertis. Pradedu nuo to, kas jiems aktualu. Aišku, jie visada turi nurodyti autorių, iš kur paimta citata. Renkasi stiprius straipsnius, rimtų autorių, ne iš bulvarinės spaudos – tuos, kurie turi mokomosios vertės.
Kartais duodu užduotį įvertinti straipsnio autoriaus poziciją, ar autorius formuoja nuomonę, ar išlieka nešališkas, ar nebruka savo požiūrio. Ar jo tema yra tikrai aktuali, ar pateikta tik tam, kad sužadintų smalsumą?
Vyresni mokiniai seka spaudą, skaito portalus, patys dalijasi grupėje įdomiais straipsniais. Pastebiu, kad labiau domisi, jeigu tai susiję su jiems aktualiomis problemomis.
Per pamokas nagrinėjame tokias temas kaip kalbos stiliai publicistikoje, kokiu rašoma spaudoje, kaip kalbama per TV. Mokiniai supranta, kad daug yra nereikalingos, nevertingos publicistikos, taip pat ir TV laidų. Kiek suprantu, televizijos jie nelabai težiūri.
Patariu, kaip atsirinkti straipsnius iš patikimų portalų, kalbame apie autorius, kurie gali būti įdomūs, kurie rašo rimtomis temomis. Kartais patariu rinktis pagal asmenybes, pvz. Šliogerį, Donskį ir kt. Vis dėlto per mažai skirta tam laiko ugdymo programoje.
Beje, šiandien susidūrėme klasėje su problema. Buvo duota kūrybinė užduotis atlikti namuose. Du mokiniai pasinaudojo pirmu pasitaikiusiu straipsniu, kurį išmetė paieška – jiems atrodė, kad tai – teigiamas rašinys, bet ir iš tiesų tai buvo niekinis darbas, netiesa. Vaikai neatpažino, paėmė jį kaip įdomią medžiagą, norėjo sužavėti visus sensacija, o išėjo priešingai. Nesugebėjimas suprasti, kad tai negali būti tiesa, pakišo jiems koją. Turėjo suabejoti vien todėl, kad tokios versijos negirdėjo pamokoje, privalėjo plačiau patikrinti. Aklas pasitikėjimas internete randama informacija jiems neišėjo į naudą. Jie pasitikėjo, galvojo, bus sensacija, bet išėjo absoliuti nesąmonė.
– Ar mokiniai žino apie autorines teises?
– Apie autorinės teises kalbame, kai ieško informacijos internete. Būtinai reikalauju nurodyti šaltinį, autorių. Vyresnieji susigaudo apie autorių teises, žino apie plagijavimą. Jie patys pasiskaito – marijonų gimnazistai yra skaitantys, apsišvietę, dalyvauja įvairiose veiklose, daug ko išmoksta.
Per pamokas aptariame ir nuotraukų naudojimą internete, kiek galima jas viešinti, kad būtina nurodyti autorių. Aš pati esu fotografuojantis žmogus, taigi pykstu, jei nenurodo autorystės. Tai nepagarba autoriui, nes įdėta jo pastangų, darbo, gebėjimų.
Kai dirbome projektuose su režisieriais, daug kalbėjome apie autorių teises ir pan. Man atrodo, tokie renginiai, kur yra praktinės užduotys, mokiniams labiau įsimena. Sakymas – viena, o praktika – visai kas kita. Kūrybinės dirbtuvės, užduotys labai paveikios, jos ilgam įsimena. Džiugu, kad jie noriai dalyvauja, kuria, stengiasi. Nemažai mokomės iš kino, parenku filmus su išliekamąja verte, tai padeda jiems ir egzaminams pasiruošti – geras kinas yra kaip kultūrinė patirtis. Reikia vaikus pakreipti tinkama linkme.
– Kas mokytojus moko medijų raštingumo?
– Mes patys mokomės, kiek turime laiko ir noro. Aš mokausi pati. Gyvenimo patirtis irgi padeda atsirinkti. Aišku, yra seminarų, bet ne visur suspėjame. Tokie dalykai lieka šone, nes domiesi daugiau savo sritimi. Yra tos informacijos, yra pasiūlos, bet priklauso, kiek domiesi pats. Galvoju, kad tai, kas svarbu man, bus ir mokiniui svarbu, reikia tik skirti laiko, bet ne visad paprasta atimti tą laiką iš mokymo proceso. Esu tikra, turėtų ir tėvai prisidėti prie medijų raštingumo ugdymo.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje

    2016-08-16Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje
    Marijampolės apylinkėse, be „Gegnės“ ir Onos Miliauskienės, yra ir daugiau žmonių, puoselėjančių mėgėjiško teatro tradicijas. „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkė Daiva Krampienė – viena iš jų. Moteris yra baigusi režisūros studijas, tačiau šiuo metu dirba su tuo visai nesusijusį darbą. Vis dėlto noras kurti niekur nedingęs, todėl kūrybines idėjas Daiva Krampienė realizuoja pačios suburtame „Sūduvos“ bendruomenės teatre. Teatro grupę subūrė noras kurti Daiva Krampienė atlieka ne tik „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkės pareigas, ji taip pat dirba kasdienį darbą, kuris ne visai susijęs su jos išsilavinimu. Kadaise darbas pagal įgytą režisierės specialybę jai patiko, tačiau aplinkybės pasisuko taip, kad teko palikti režisūrą. Nors režisierės pareigų teko ...
  • Kai svajonės tampa realybe

    2016-08-16Kai svajonės tampa realybe
    „Titnago“ teatras užaugino ne vieną žmogų, asmenybę, aktorių. Reimundas Tyras – vienas iš „Titnago“ auklėtinių, kuris visada pasižymėjo išskirtine iškalba, charakteriu, charizma ir noru vaidinti bei kurti. Daugybę metų R. Tyras „Titnage“ praleido kaip aktorius, tačiau, sako, visada norėdavęs pabuvoti režisieriaus vietoje. Kai tikrai labai kažko norisi, tie norai ima ir išsipildo – šiuo metu apie Reimundą Tyrą reikia kalbėti kaip apie Jungėnų kaimo teatro įkūrėją, vadovą bei režisierių. Vaidindamas svajojo režisuoti R. Tyras pasakojo, kad „Titnage“ vaidinti pradėjo vos tik jam įsikūrus. Jis visada išklausydavo režisieriaus mintis, sumanymus ir mielai juos vykdydavo, tačiau paties galvoje visada sukdavosi visai kitoks spektaklio vaizdas. ...
  • Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo

    2016-08-16Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo
    „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje, tačiau klojimo, liaudies teatro, tradicijas jau daugybę metų puoselėja ir Kalvarijos krašto teatras. Tai, kad teatro idėja šiandien nėra pamiršta ir vis dar reikalinga Kalvarijos kraštui, įrodo 31 metus skaičiuojantis Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“. Klojimo teatro ištakos Suvalkijoje – Kalvarijos krašte Kalvarijos teatro ištakos – lietuviškųjų vakarų dainos ir vaidinimai. Suvalkijoje lietuviškiems vakarams plisti sąlygos buvo palankesnės nei kituose kraštuose – Marijampolėje įsikūrusios gimnazijos dėka čia buvo didesnis išsilavinusių žmonių skaičius, todėl buvo aktyvi kultūrinė, knygnešių veikla. Pirmasis lietuviškas vakaras Suvalkijoje buvo surengtas spektaklio pavidalu būtent prie Kalvarijos gyvenančio ūkininko troboje. Iki Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais teatro ...
  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...
  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos ...
  • Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

    2016-06-28
    Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę? Knyga leidybai paruošta Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš ...
  • Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma

    2016-06-16Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma
    Pasibaigus mokslo metams daugelis vaikų pramogauja kaip išmano. Tačiau kad vasara nenueitų vėjais ir dar būtų galima ko nors išmokti, specialistai siūlo savo atžalą leisti į vasaros stovyklą. Dalis jų remiamos valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.  Ugdo ir lavina Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys tikina, kad prasidėjus vasarai vaikų smalsumas neišblėsta, todėl jį reikia skatinti. Vasaros stovyklos tam – puiki galimybė. „Ar tai būtų dienos, ar stacionari stovykla, vaikams jos labai naudingos. Nors ir vasara, vaikas neturi būti užsidaręs namuose ir užsiimti nežinia kuo, o tėvai ne visada turi laiko rūpintis kokybišku jo užimtumu. Šį rūpestį ...
  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...