Kalvarijos viešojoje bib­liotekoje Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse buvo pristatytas solidus leidinys „Kalvarijos krašto kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai ir koplytėlės“ (leidykla „Idėja plius“). Tai jau antrasis, papildytas ir atnaujintas leidinys. Pirmas išleistas 2006 metais ir buvo vienas pirmųjų šiame regione.
Kaip sakė projektų vadovė ir knygos sudarytoja Asta Jankeliūnienė, „prabėgus daugiau nei dešimtmečiui po pirmo leidimo Kalvarijos krašte aptikta 70 naujų mažosios architektūros objektų: kryžių, koplytėlių, koplytstulpių, paminklų. Džiugu, kad mūsų krašto gyventojai nuoširdžiai rūpinasi šiais paminklais ir juos saugo. Per pastaruosius 12 metų atnaujinta ar atstatyta apie 20 mūsų praeitį liudijančių paminklų. Negalime pasigirti labai senais koplytstulpiais ar kryžiais (gal todėl, kad ne kartą šiomis vietomis nuūžė karo audros, driekėsi fronto linijos), tad stengiamės branginti ir saugoti tai, ką turime.“
Istorikas Alvydas Totoris, pasak kurio, „kryžius ilgainiui tapo bene vieninteliu žmonių išgyvenimų ir dvasinės būsenos liudytoju“, išsamiai apžvelgė šio krašto situaciją nuo pirmų užfiksuotų faktų iki mūsų dienų. Istorikas yra po trupinėlį surinkęs daug įdomios ir intriguojančios informacijos – kai kuriems dalykams būtų galima skirti ir atskirą paskaitą. Seniausia informacija – apie 1708 metais Triobiuose, kurie jau vadinti Kalvarija, pastatytą bažnyčią. O 1797 metų Prūsijos karo reikmėms sudarytas itin smulkus žemėlapis (jo fragmentai buvo demonstruojami) liudija koplyčių ar kryžių buvus ne vienoje vietoje. Seniausias toks statinys šiame krašte – Dambaukos koplyčia. Šiame žemėlapyje pažymėti kryžiai Kušliškiuose ir Trakiškiuose, Menkupiuose ir Būdviečiuose, Sūsninkuose ir Kamšuose, kitur. Prie kelio iš Janaukos į Deivoniškius esantis kalnas vadinamas Kryžių kalnu. Kalnėnų kaime tebėra, kaip teigiama, XVIII amžiaus metalinis kryžius – seniausias toks šio krašto paminklas. Ant Trempinių kalno buvusi koplyčia, o kai ji sunyko – pastatytas kryžius (kalnas vadinamas Koplyčkalniu). Deivoniškių kalnelyje, kuris garsėjo stebuklingu šaltinėliu, kryžius buvęs pastatytas 1824 metais, atstatytas 2001-aisiais.
XX a. pradžią žymi 13 kryžių – net penki seniausi yra Liubavo apylinkėse. Dar 10 to meto nugriautų kryžių atstatyta, dauguma – sodybose. Įdomūs senieji kryžiai ne tik dėl savo architektūros, meniškumo (neatsitiktinai mažoji Lietuvos medinė architektūra 2008 m. UNESCO įtraukta į nematerialaus pasaulio paveldo objektų sąrašą). Kryžius ar koplytstulpis (koplytėlių mūsų krašte mažiau, bet irgi yra) žymėjo ir tebežymi atmintį, dėkingumą, netekties skausmą ir džiaugsmingą, svarbų įvykį… Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, po 1918 metų, kryžių ir paminklų statyba visur suaktyvėjo: daug jų įvairiomis progomis pastatė visuomeninės organizacijos, kaimų žmonės. Neišsiskiria ir Kalvarijos kraštas: per pustrečio dešimtmečio čia atsirado per 50 tokių objektų. Nemažai išliko, kiti buvo atstatyti, nors laikotarpis iki Atgimimo ir nebuvo tam palankus. Vis dėlto ir tuo metu ne tik kai kur atgimdavo senieji, bet ir buvo statomi nauji atminties paminklai. Nauja banga atėjo su Atgimimu ir nepriklausomybės atkūrimu. Kryžiai, koplytstulpiai ir stogastulpiai buvo statomi partizanų žūties vietose, žymių kraštiečių gimtinėse, įamžinant išnykusius kaimus… Buvo ir tebėra nemažai privačių iniciatyvų, prasmingų darbų sukūrė šio krašto meistrai: Antanas Lastauskas, Juozas Videika, Zigmas Buterlevičius. Pernai nauji darbai po plenero papuošė Kalvarijos bažnyčios aplinką – tikimasi sukurti visą skulptūrų parką…
…Pirmąjį projektą „Kalvarijos krašto mažoji architektūra“ 2005 metais parengė literatų klubas „Rasa“. Buvo gautas Marijampolės apskrities viršininko administracijos dalinis finansavimas, kofinansavimą skyrė Kalvarijos savivaldybės taryba. Informaciją rinko savivaldybės bibliotekininkės, aktyvūs buvo gyventojai. Naujoji knyga išleista viešosios bibliotekos projekto „Kryždirbystės tradicijos Kalvarijos krašte“, finansuoto Kalvarijos savivaldybės etninės kultūros plėtros 2015–2018 metų programos, lėšomis. Jau turimą medžiagą papildė ir naują rinko kelios dešimtys žmonių – visi paminėti. Leidinyje – ne tik kiekvieno objekto nuotraukos, konkretūs duomenys apie jį, kartais – jo atsiradimą lydinti istorija ar sak­mė, bet ir „adresai“, pagal kuriuos kryžių ar paminklą galima surasti ne tik gyvenvietėse, prie kelių, bet ir atokesnėse vietovėse. Knygos pabaigoje – papildoma informacija. Kalvarijos savivaldybės vietovardžiai, dar tebesančių ir jau išnykusių kaimų sąrašai, suregistruotos visos kapinės ir kitos laidojimo vietos… Taip pat jau rengiamas interaktyvus žemėlapis, kuriame bus galima ne tik rasti rūpimą objektą, bet ir sužinoti visą informaciją.
Už didelį ir reikalingą darbą (naujasis leidinys – tikras šio krašto žinynas) dėkota visam bibliotekos kolektyvui, o labiausiai – projekto vadovei Astai Jankeliūnienei. Visi renginio dalyviai šią knygą gavo dovanų.
Nijolė TREINYTĖ, Romo LINIONIO ir Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos