Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

„Visą spektaklį turiu nupiešti...“

Štai tokios būsimo spektaklio apie Marijampolę veikėjų galvos (centre – Deimantas Populaigis).Taip besikalbant apie naujausius darbus išsitarė Deimantas Populaigis – Marijampolės teatro dailininkas, scenografas, kitiems gal labiau žinomas kaip tapytojas. Keletą jo tapybos darbų dabar galima pamatyti Kultūros centre dailės galerijoje: nuo praėjusių metų gegužės pabaigos visus metus čia eksponuojama 2018-aisiais savo jubiliejus minėjusių Marijampolėje gyvenančių ir iš šio krašto kilusių dailininkų kūryba. Jubiliejus rimtas, nors tarp kitų autorių jis – jauniausias… Paklaustas, ar ką nors kūrėjui reiškia vienokios ar kitokios gyvenimo datos, sukaktys, pašnekovas atsakė netikėtai: „Aš už tą jubiliejų dėkingas miestui – už parodą: kad prisiminė ir man priminė. Nesureikšminau to, o čia netikėtumas – kviečia, pagarbiai sveikina, darbus eksponuoja… Kai sakau „miestui“, Marijampolei, turiu galvoje žmones, kurie tai daro. Čia gyvendamas esu bendruomenės narys, todėl noriu prisidėti prie to, kas daroma, kurti šiems žmonėms ir šiam miestui. Toks vaizdinys: tarsi atidaro man duris priimdami į savo tarpą. Tai ir aš noriu atidaryti savo „duris“, priimti ir dovanoti… Tarpusavio santykiai yra didžiausias turtas. Nedideliuose miestuose įžiūriu daug teigiamų dalykų: mes čia labiau vienas kitą matome, o dideliame tu tarsi pradingsti.“
Scenografija: ar atpažįstate veikėjus ir vietas? Daugiau nieko neparodė – kad išliktų intriga...Gal besiveržiančiam ištrūkti iš šio miesto (ar tiesiog nerandančiam savęs) Deimanto žodžiai skamba keistai, bet juose tikrai nėra vaidybos ar noro kam įsiteikti. Marijampolėje jis aštuonetą metų, o augęs Kaune, menus studijavo ir vėliau gyveno Vilniuje, tad gali lyginti. Bet ir kalbant apie ankstesnius laikus nebuvo jokio negatyvo. Džiaugėsi, kad tėvai, matydami polinkį ne į mokslus, o į visai kitus dalykus, nesistengė perlaužti. „Gimiau palankioje terpėje, tėvelis pats buvo meniška siela (režisierius, dirbęs ir Kazlų Rūdoje – N. L.), leido man skleistis per dailę, niekada nesakė „ko tu čia nesąmonėm užsiimi?“ Kiti dalykai man buvo neįdomūs, sunkokai sekėsi. Mokiausi Juozo Naujalio meno mokykloje, ten buvo daug dailės – ir dar muzikos…“ Natūralus šio kelio tęsinys – dailės studijos. Buvo lemta mokytis pas Vitalijų Mazūrą – scenografą, režisierių, talentą ir didžiąją meilę menui ryškiai išreiškusį per lėles… Deimantas Populaigis – irgi scenografas (oficialiai), lėlių meistras, o pastaruoju metu – dar ir aktorius. Jis labai džiaugiasi, kad Marijampolėje atgimė lėlių teatras, o kiekvienas didesnis ar mažesnis spektaklis jam esantis kaip dovana. Nors scenografiją kuria ir kitiems – dramos, vaikų – spektakliams (paskutinis buvo kalėdinis „Bitė Maja“, parodytas 12 kartų…), bet kurdamas lėles, sako, galintis save išreikšti kitaip – daug plačiau ir giliau.
Scenografija: ar atpažįstate veikėjus ir vietas? Daugiau nieko neparodė – kad išliktų intriga...„Tapydamas nuo nieko nepriklausai, o teatre turi paisyti režisieriaus norų, nuomonės – gali diskutuoti, siūlyti, bet… O lėlių spektaklyje tampu viskuo, nors yra ir istorija (tekstai), ir režisūra. Į sceną tarsi pernešu savo paveikslus: turiu visą spektaklį nupiešti, pats matyti ir kitiems parodyti (nes kitaip nesusikalbėsime) scenovaizdį ir kokie bus veikėjai. Lėlė, be viso kito, turi būti ir patogi žmogui, kuris su ja dirbs. Tai sunkus darbas ir fiziškai. Pradedant dirbti viskas yra labai svarbu – visa informacija. Dirigentas yra režisierius, bet mes visi susirinkę labai daug šnekamės, aptarinėjame, svarstome. Gaudau visokią informaciją. Galima domėtis, kaip kažką darė kiti, bet viskas transformuojasi. Vaizdiniai, tas sceninis matymas ateina nežinia iš kur. Tarkime: tapau, darau kažkokius darbus, valgau, einu – ir tas „kažkas“ atsiranda. Imu piešti kažkokius dalykus (šiaip piešinėlius), pradeda atsirasti tikslesni vaizdai – ir taip gimsta scenovaizdžiai.“ Pašnekovas sako, kad per lėlių ir jų aplinkos kūrimą spektaklyje galintis save išreikšti ir išbandyti kaip įvairių sričių atstovas. „Čia aš tampu ir skulptoriumi, ir naiviojo, liaudies meno, kuris mane labai veža, atstovu: juk nuo jo viskas prasidėjo. Ir impresionizmo, ir dabartinių srovių pamatas yra naivusis menas. Tapyboje šis pradas labai stiprus, O „tapyba yra menų motina“, kaip sakė Leonardas da Vinčis. Darbas su lėlėmis leidžia kurti, improvizuoti – išlaisvina. Per lėlę galiu pavaizduoti ir anapusinį pasaulį – eiti į siurrealizmą…  Čia daug daiktų, daug simbolių, galima juokauti, kvailioti – iš tavęs tarsi nereikalaujama rimtumo. Bet iš tikrųjų lėlių teatras – oi, kaip rimta…“
Kita vertus, teatre padarytas darbas vis tiek yra laikinas – „spektaklis ištirpsta rūke“. Nors lėlės ar bet kurio kito spektaklio scenografija jį gali pergyventi (štai Kauno lėlių teatre yra ir muziejus, kitur saugoma meistrų sukurta spektaklių scenografija ar kostiumai). Todėl, sako Deimantas, liūdna, kad labai visiems patinkantis ir įspūdingas misterijos žanras yra praktiškai vienkartinis. O dirba didelė komanda, įdedama daug lėšų, laiko…
…Asmeninių parodų (tapybos ir scenografijos) priskaičiuoja gal dešimt, o drauge su kitais kūrėjais yra daug kur dalyvavęs, buvo ir plenerų, ir kitų įdomių projektų. Jei kas geriau žino jo kūrybą, pastebės, kad be kitų, dažni bibliniai siužetai. Dailininkas iš karto akcentuoja: tai nėra religinės temos. Jam Biblija su daugybe joje slypinčių klodų – kaip dokumentika, istorija apie žmoniją ir tai, kas su mumis vyko. „Noriu perteikti, kaip tuos dalykus matau aš.“
…Grįžtant prie lėlių norisi skaitytoją intriguoti. Marijampolės te­atro lėlininkų (ir ne vien) trupė rengia tikrai ypatingą dovaną Teatro dienos proga. Deimantas Populaigis ne kartą sakė esąs laimingas: „Esu įsodintas į šį teatro, aktorių laivelį, galiu dirbti su šitais šauniais žmonėmis. Džiaugiuosi, kad man leidžia daryti tai, ką sugebu. Neatsistebiu abiejų režisierių – Mildos Mažėtytės ir Almos Vosylienės sugebėjimais. Ir visais žmonėmis, kurie renkasi į repeticijas savo laisvu laiku ir, patikėkite, labai atsakingai dirba. O dar yra jaunimas – gyvybingas, protingas. Kaip jie diskutuoja su režisiere Alma!“
…Paklaustas apie tai, kokie dar pomėgiai yra jo gyvenime, ar nevilioja tolimi kraštai, kelionės, Deimantas atsakė: „Svarbiausia tai, ką darau: ar tapau, ar kuriu teatrui… Kiekvieną dieną eidamas tuo pačiu keliuku pamatau ką nors nauja. Kitokių kelionių nereikia. O argi čia ne kelionė?“
Nijolė LINIONIENĖ, Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina ...
  • Geranoriškas, patarimų negailėjęs kolega

    2016-09-26
    Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai ...
  • „Esu čia, gimtine“

    2016-09-26
    Česlova JAKŠTYTĖ – poetė, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoja, surengusi nemažai literatūros vakarų, skirtų ne tik savo, bet ir kitų iškilių meno žmonių kūrybai pristatyti: Muzikų, o vaizdžiau tariant – šios srities menininkų miške, Maestro Kazimieras Knoras buvo aukštas, tvirtas ir daugiašakis medis. Daug metų reikliai ir oriai muzikos meno paslapčių mokė jaunimą, reiškėsi kaip solistas, turintis pavydėtinai gražų balsą, buvo puikus chorvedys. Turėjo ir ryškų kompozitoriaus – melodisto talentą. Kadangi kūrė ne tik instrumentinę muziką, bet ir giesmes, balades, įvairaus žanro dainas, Maestro tekstų kūrybai ieškojo ir tarp vietos literatų – taip teko susipažinti ir mums. Iš šių dienų žvelgiant – ...
  • Imponavo įvairiapusiška K. Knoro veikla, humoro jausmas, inteligencija

    2016-09-26
    Aldona MURAUSKIENĖ – literatūros ir muzikos renginių organizatorė, P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotoja: Jo sukurtų dainų knyga „Esu čia, gimtine“ su autoriaus autografu bei kartu su kitais autoriais sudarytas populiarių dainų rinkinėlis „Dainuokim visi“ ir šiandien tebepuošia mūsų – Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos Muzikos ir meno skaityklą, iš bibliotekoje organizuotų ir vestų renginių įrašų tebeskamba Jo galingu vargonininko balsu atliekamos dainos. Tik paties Maestro – dainininko, chorvedžio, pedagogo, kompozitoriaus K. Knoro jau seniai nebėra tarp mūsų. Labai trūksta to tikro, nesuvaidinto nuoširdumo, skalsios išminties, patarimų, paskatinimų, dosnių padėkos žodžių po eilinės mano surengtos muzikos valandėlės (jos būna skirtos pasaulio kompozitorių jubiliejams). Tais ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.