renkame


 

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 



 

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

„Ne visi esantys draugų sąraše tikrai yra draugai“

Taip Marijampolės trečiojo amžiaus universiteto Informatikos fakulteto lankytojams teigia su kompiuteriniu raštingumu juos supažindinanti Aušrinė Česnulienė, suaugusiųjų švietimo srityje dirbanti ne vienerius metus.

Senjorai neskuba daryti to, ko nesupranta
„Pastebiu, kad kiekvienas informaciją pateikia tendencingai, ypač dabar, kai rinkimai artėja...“ – sako ponia Jūratė.– Nuo 2016 m. esu „Epale“ komandos narė. Tai daugiakalbė bendruomenė, siejanti suaugusiųjų švietimo ir mokymosi srities specialistus. Jos tikslas – pagerinti su suaugusiųjų mokymusi Europoje susijusių paslaugų kokybę ir teikimą, sukurti svarbų visos Europos suaugusiųjų mokymosi sektorių, kad suaugusiųjų švietimo specialistai ir skleidėjai galėtų pasiekti visus suaugusiuosius, – platformą pristato dėstytoja. – Mokomės patys ir tas žinias perduodame kitiems. Nors Informatikos fakultete šiais mokslo metais studentų-senjorų mokosi tik keturi, bet aš tuo labai patenkinta, nes mes galime daugiau laiko skirti praktiniams užsiėmimams, kurie labiau priimtini jiems. Su kiekvienu dirbame individualiai. Kiekvienam užsiėmimui pasiruošiu taip, kad vieniems nebūtų nuobodu, o kitiems – ne per daug sunku. Vieniems informaciją priimti sekasi greičiau, kiti ilgiau užtrunka, bet tai normalu – vyresni žmonės yra atsargesni, jie neskuba daryti to, ko nesupranta, – pasakoja dėstytoja.
Nors mokymo programa dar tik įpusėjusi, bet senjorai jau išmoko kompiuterinio raštingumo pradmenų. Jie susikūrę „Google“ paskyras, naudojasi elektroniniu paštu, moka ne tik „gūglinti“, bet ir naudotis kompiuteriu, išmaniuoju telefonu. Taip pat, o tai, ko gero, svarbiausia, jie žino, kaip atpažinti klaidinančią informaciją ir nebūti apgautiems. Apie tai jiems kantriai ir suprantamai pasakojo specialistai. Ypač daug reikalingos informacijos šiuo klausimu suteikė bendruomenės pareigūnė, pabrėždama, kad bendruomenės pareigūnų vykdomo prevencinio darbo vienas iš pagrindinių tikslų – skatinti vietos bendruomenę prisidėti prie saugios aplinkos formavimo. Kadangi virtualioje aplinkoje praleidžiame daug laiko, labai svarbu pasirūpinti saugesne interneto aplinka. Bendruomenės pareigūnė paaiškino, kaip elgtis interneto platybėse, kad sumažėtų tikimybė būti apgautiems, kad nenukentėtų asmens duomenys ir kaip atpažinti, ar lankoma svetainė yra saugi.

„Žmogus gali viską, jei tik to nori“
Studentei Zitai kompiuteris nebuvo svetimas, nes juo naudotis reikėjo dirbant. Moteris tik prieš dvejus metus išėjo į užtarnautą poilsį ir nusprendė lankyti Trečiojo amžiaus universiteto Namų ūkio fakultetą. Ji patenkinta įdomiomis ir naudingomis paskaitomis su nuostabiais lektoriais, o ypač galimybe keliauti. Pernai buvo Kroatijoje, Naujuosius metus sutiko Gdanske, užpernai – Rygoje, aplankė daug puikių vietų Lietuvoje.
„Kad anūkams neatrodyčiau kaip ne šio amžiaus žmogus, nusprendžiau lankyti ir kompiuterio raštingumo kursus, – sako ponia Zita. – Per kiekvieną paskaitą sužinau kažką naujo. Nors kompiuteriu naudojuosi jau palyginti seniai, gal prieš penkerius metus įsigijau ir išmanųjį telefoną, bet socialiniu tinklu „Facebook“ pradėjau naudotis tik prieš trejetą metų, kai anūkas sukūrė man paskyrą. Pažiūriu, paskaitau, bet komentarų nerašau. Internetu susimoku mokesčius, skaitau spaudą, moku susirasti maisto ruošimo receptų ar kitą mane dominančią informaciją. Skaitau tik tai, kas mane domina ir kas man patinka. Propaganda manęs nedomina ir neerzina. Apie internetinę bankininkystę kompiuterinio raštingumo kursuose papasakojo SEB banko atstovė, iš policijos komisariato atstovės sužinojome apie saugų internetą, tad žinome, ko galima tikėtis ir kaip mokėti nuo to apsisaugoti. Raginčiau visus senjorus, kurie nori naudotis kompiuteriu ir išmaniuoju telefonu, pasinaudoti galimybe to išmokti ir įgyti papildomų įgūdžių. Juk žmogus gali viską, jei tik to nori.“

„Aš saugi, nes atsargi“
Aštuoniasdešimtmetį perkopusiai studentei Jūratei gyvybingumo ir pozityvumo pavydėti galėtų ir kur kas jaunesni. Buvusi mokytoja TAU lanko keturis fakultetus, yra aktyvi folkloro ansamblio dalyvė, renginių vedėja.
– Būtent buitiška priežastis mane ir atvedė į Informatikos fakultetą – juk visa universiteto informacija greičiausiai internetu pasiekiama, o aš prie jo nepriėjau. Reikėjo išsisukti iš padėties. Ir tai išsprendė anūkė. Vieną dieną ji atnešė išmanųjį telefoną ir liepė mokytis. Nesupratau, nežinojau, kas ir kaip, pradėjau klaidžioti. Tada ir atėjau į šį fakultetą. Žinote, tokiame amžiuje išeiti iš komforto zonos sunkoka, su vyresniais reikia daugiau kantrybės, nes informacija sunkiau ateina, bet Aušrinė moka trumpai ir aiškiai viską išdėstyti, – kelią į kompiuterinį pradžiamokslį linksmai pasakoja ponia Jūratė ir pastebi. – Visi nervinasi dėl lėto interneto, o mums, vyresniems, toks dar geriau.
Įsigijusi naujesnį išmanųjį telefoną moteris džiaugiasi jo galimybėmis ir savimi, kad daug išmokusi. Nusistačiusi didesnį šriftą ji skaito spaudą, nors prisipažįsta, kad iš pradžių siauros skiltys erzindavo, bet dabar kartais taip įsigilina į tekstą, kad net nepastebi, kaip laikas nejučiomis pralekia. Mėgsta „Delfi“, „Lietuvos rytą“, sužinojusi, kad yra ir „Suvalkiečio“ internetinė prenumerata, žadėjo būtinai ir jį skaityti. Įdomiausius interneto adresus pažymėjusi žvaigždute, vadinasi, juos mato pirmiausia. Moka Jūratė naudotis vaiberiu, mesindžeriu, moka fotografuoti (netgi save!) ir nusiųsti nuotraukas anūkams, naudojasi balso paštu. Jūratė pasidžiaugė rašanti taisyk­lingai lietuviškai – su varnelėmis, brūkšneliais ir taškeliais – tereikėjo išmokti nustatyti klaviatūrą. Vis dėlto žinutes dažniausiai rašo tiesiog adresatui, o ne viešai. „Jeigu kada ir pakomentuoju kažką, tai kiekvieną žodį apgalvoju. Nesileidžiu ir į elektroninės prekybos pasiūlymus – nes jau žinau, kad tai nesaugu. Jeigu kas ir sugundytų, pirmiausia atkreipčiau dėmesį į pardavėją ir kainą – jeigu ji pernelyg maža, kas labiausiai suvilioja patiklius žmones, reikia susisiekti su pardavėju ir įsitikinti, kad tai tiesa“, – išmokta pamoka dalijasi ponia Jūratė.
Perskaitytą internete informaciją moteris patikrina išklausydama ir televizijos komentatorių.
– Aš saugi, nes atsargi, iškart nepatikiu visomis naujienomis. Pastebiu, kad kiekvienas informaciją pateikia tendencingai, ypač dabar, rinkimų laikotarpiu. Kai vyksta kandidatų kovos, nežinia, ką iš kur ištraukia ir pateikia kaip faktą.
Nors per paskaitas studentus banko darbuotoja mokė internetinės bankininkystės, Jūratė sako tuo neužsiimanti: „Vaikai neleidžia, liepia vaikščioti, nenoriu ir pati prisirišti vien prie išmaniųjų technologijų. Nors be mobiliojo ryšio dabar neįmanoma išsiversti, tikrai nevaikščiosiu kompiuterį ar telefoną apsikabinusi, nes moku bendrauti. Ir namuose, ir kai susieiname su vaikų, anūkų šeimomis, taisyklė tokia: telefonas padėtas.“

„Nenoriu būti sofos žmogumi“
51 metų stažą turinti ponia Marija prieš trejus metus išėjo iš darbo, tačiau vien namuose užsisėdėti neketina. „Nenoriu būti sofos žmogumi, mėgstu keliauti, būti tarp žmonių, ne tik apie ligas kalbančių ar besiskundžiančių, kaip viskas blogai, o žiūrinčių į gyvenimą pozityviai“, – sako moteris.
Pačiai taip pat vien sėdėti ir televizorių žiūrėti nepriimtina: „Netgi ir kai sveikata riboja, yra galimybė tobulėti. Žmogaus smalsumui ir tobulėjimui amžiaus nėra, todėl kai po operacijos pasijutau stipresnė, nuėjau į TAU. Pasirinkau du fakultetus. Ypač sužavėjo pirma paskaita Informatikos fakultete – mes ėjome į virtualios realybės kambarį!“ – nepažintais nuostabiais atradimais džiaugiasi moteris.
Nors garbaus amžiaus moteriai kompiuteriu teko dirbti, tačiau į visas jo galimybes tuomet sako nesigilinusi. „Programuotojas įdiegė programą, parodė pagrindines funkcijas. Paspaudi mygtuką ir viskas aišku. Nebuvo reikalingas nei feisbukas, nei „Delfi“, o ir mokytis nelabai laiko buvo. Dabar išmokau rašyti laiškus, keisti šriftus, derinti spalvas, paryškinti tekstą, spręsti kryžiažodžius ir išsiųsti. Paskaitose sužinojau, kaip apsisaugoti nuo netikros informacijos, perskaičiusi ar išgirdusi naujieną paklausau ir kitų nuomonės. Beskaitant tekstus internete iššokančiomis reklamomis nesidomiu, pirkiniais nesusigundau – man tai neįdomu, – atvirai pasakoja ponia Marija ir priduria, – Interneto galimybes vyresniems žmonėms tiesiog būtina išmėginti. Taip lavini atmintį, tobulėji, atsiranda žmonių, galimybių išeiti iš namų, tada mažiau ir ligos rūpi.“
Nors pas gydytojus, kai prireikia, sūnus internetu visada užregistruoja, bet moteris sako turinti pati išmokti naudotis tinklalapiu „sergu.lt“, kadangi į Vilniaus ar Kauno klinikas telefonu prisiskambinti neiškart pavyksta.
– Manau, kad tikriausiai vaikai ir išlepina vyresniuosius – tėvus ar senelius – už juos viską darydami. Ne daryti reikia, o juos mokyti, – tvirtai sako ponia Marija, pasiryžusi dar ilgai lankyti universitetą.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...