Vasario 16-osios išvakarėse marijampoliečiai turėjo progą sudalyvauti (Ne)pamokoje su profesoriumi Alfredu Bumblausku „Vasario 16-oji, Kovo 11-oji ar Liepos 6-oji? Kuri mažiau svarbi?“ Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje. Susirinko itin gausus klausytojų būrys, kuriame buvo ir Lietuvos karių šauktinių, jaunesniųjų eilinių, ir mokinių, ir seniai mokyklos suolą palikusių piliečių. Visus juos atvedė meilė Lietuvai ir noras pasigilinti į jos istoriją.
Profesorius nenuvylė, jo pamoka-nepamoka buvo labai įdomi, žaisminga, suteikusi kai kam daugiau, kai kam gal mažiau naujų žinių iš istorijos.
A. Bumblauskas nepiktai pasišaipė iš suvalkiečių taupumo. Pasak jo, Vištytyje pastatytas genialus paminklas – visi trys garsūs vyrai ant vieno stulpo: Vytautas ant viršaus, iš vieno šono J. Basanavičius, iš kito – A. Smetona. „Matote, kaip suvalkiečiai moka taupyti. Vis dėlto Vištyčio paminklas klaidina, nes padaro Vytautą bendraamžį su Smetona.“
Klausimas, ar ne per daug tų atmintinų datų, pasak profesoriaus, jam dažnai užduodamas, tad reikia pasvėrimo, kurios iš jų svarbiausios. Jų reikšmė skiriasi ne tik dėl objektyvių dalykų, bet ir dėl subjektyvios patirties. Štai Vasario 16-oji, pasak A. Bumblausko, pirmu žvilgsniu atrodo prasčiausia data iš trijų, bet kai tai pasakė Kanados lietuviams, šie pašiurpo. „Jiems kovo 11-oji nieko nereiškė, nes nepriklausomybė tenai lyg nebuvo nutrūkusi, tebeveikė net Lietuvos ambasada. Mums Kovo 11-oji asocijuojasi su „Roko maršais“, o jie nežino, kas tai yra… Rašytojas S. Parulskis yra pasakęs, kad dainų šventės – vaikų kankinimas, o Kanados lietuviams jos itin svarbios, ten susitikdavo bendruomenė, ten žmonės susirasdavo antrąją pusę. Man irgi atrodo, kad dainų šventės nelabai skyrėsi nuo sovietinių, tik kelios dainos apie partiją išimtos…“
Apie nuomones profesorius griežtai rėžė: kad turėtum nuomonę, turi daug knygų perskaityti. „Sako, knygą skaitė prieš 30 metų, o nuomonę turi – čia yra tragedija.“
Profesorius išvardijo svarbius dalykus, kurie buvo sukurti naujosios Lietuvos laikais, po Vasario 16-osios: sureikšminta lietuvių kalba, įvestas privalomasis pradinis mokslas, sukurtas gimnazijų tinklas ir visa švietimo sistema. „Iš tų laikų ateina „Tautiška giesmė“ ir Trispalvė. Bet Liepos 6-ąją tiesti ilgiausią Trispalvę ant Palangos tilto yra klaida – dvejetas iš istorijos. Trispalvė – tai Vasario 16-osios spalvos, ji jungia su Kovo 11-ąja.“
Visi suvalkiečiai žino, kokie svarbūs lietuvių kalbai yra mūsų kraštiečiai J. Basanavičius, V. Kudirka ir J. Jablonskis. „Nesidžiaukite labai, nes jei ne rusai, kalbėtume dabar visi žemaitiškai. Tai Petro Kriaučiūno fakultatyvo nuopelnas. Tik Marijampolės gimnazijoje buvo toks lietuvių kalbos fakultatyvas, kitur niekur šalyje nebuvo. Ruskučių politika buvo tokia, kad be lietuvių kalbos pažymio nepateksi į Rusijos universitetus. Čia jie apsiskaičiavo. Iš visų Vasario 16-osios signatarų net 15 baigę Maskvos universitetą.“
A. Bumblauskas išvardijo penkis dalykus, kurie iškėlė tarpukario Lietuvą iki pasaulinio lygio: modernioji dailė ir architektūra, lėktuvai ANBO, sviestas, krepšinis ir saldainiai. Per 30 metų Lietuva tapo penkta Europoje sviesto eksportuotoja pagal bendruosius kiekius. Sąlygas tam sudarė kooperacine vadyba, įkurtas „Pieno centras“, sukurtas modernių pieninių tinklas. Profesorius apgailestavo, kad pieninės griūva – Kėdainių r. Gudžiūnų, Kvėdarnos ir kt. Nesugebame saugoti savo pasididžiavimo.
ANBO kūrėjas Antanas Gustaitis yra užgožtas Dariaus ir Girėno, nes, pasak profesoriaus, šiuos leido minėti sovietai. O leido, nes buvo įtarimas, kad juos numušė vokiečiai. Dabar jau aišku, kad ne, ne jie kalti. Profesorius apgailestauja, kad vis dar neturime Lietuvos aviacijos istorijos, mat aviatoriai ginčijasi, nesutaria, kuri asmenybė svarbiausia. Pasak profesoriaus, Gustaičio lėktuvų eskadrilės 1924 metų žygis per 12 Europos sostinių sulaukė visos Europos dėmesio, aprašė laikraščiai ir stebėjosi. Pasirodo, ANBO-41 savo parametrais lenkė net vokiečių meseršmitą: vieno kilometro aukštį šis pasiekdavo per 1 min., o ANBO – per 50 sek…
„Krepšinis gėdos Lietuvai nedaro jau beveik 100 metų, o futbolą reikia iš viso uždrausti: stadiono nepastatėme, žaisti nemoka ir dar skandalus kelia…“ – tokia profesoriaus nuomonė.
Pasak jo, Lietuva nuo 1930 iki 1940 metų taip sparčiai kilo, permainos buvo tokios staigios daugelyje sričių, kad to nebuvo nei iki tol, nei po to.
„Per pastaruosius kelis laisvus dešimtmečius Lietuvoje nieko gero nepadarėme, viskas baigia sugriūti… Nė viena reforma nepavyksta, tvarkytis patys nemokame. Net dėl paminklo Basanavičiui vietos nesugebame susitarti. Sako, Smetonai irgi paminklo reikia. Aš klausiu, ar jis 10 tūkstančių namų per ketvirtąjį dešimtmetį pastatė? Ne. Gyvenimą keičia ne politikai, o pačių žmonių sumanumas. Šiandien lietuviui gyventi sunku, bet pilnos gatvės mašinų, pilnos parduotuvės pirkėjų, ir čia ne kažkokios spec. tarnybos dėl įvaizdžio stengiasi… Gyvenimas kažkaip juda pirmyn, gražėja, tik gaila, kad miestus, ko gero, puošiame dėl kinų, nes lietuvių sparčiai mažėja.“
Taigi nepalikime savo šalies, prisiminkime jos svarbias datas, nes vienos datos nebūtų be kitos, jos visos svarbios. Visgi svarbiausia A. Bumblauskas pripažino Kovo 11-ąją, nes tada pasaulis mus pamatė kaip svarbią istorijos dalyvę, tądien Lietuva tapo pasaulio istorijos faktoriumi, pakeitusiu jos raidą.
Loreta AKELIENĖ, Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka