Socialiniame, kultūriniame, ekonominiame ir politiniame gyvenime XXI amžiaus žmonės intensyviai naudojasi informacinėmis ir medijų priemonėmis. Naudojantis simboliais, vaizdais, garsais per medijas perduodamos įvairios žinios. Todėl medijų ir informacinės priemonės vaidina svarbų vaidmenį formuojant žmonių elgesį ir įsitikinimus. Jos daro įtaką asmeniniam, grupės, šalies ar tarptautiniam gyvenimui. Pastaruoju metu Lietuvoje sparčiai daugėja mobiliosios įrangos naudotojų, vis daugiau gyventojų naudojasi informacinėmis technologijomis ir socialiniais tinklais. 15–19 metų grupėje naudotojų – beveik 100 proc., 20–25 metų grupėje – 98 proc., vyresnių žmonių – per 50 proc.
Svarbi informacijos sklaidos priemonė tebėra ir tradicinė žiniasklaida. Pavyzdžiui, nors neturinčių televizoriaus namų ūkių Lietuvoje skaičius nežymiai didėja, nors laikraščių tiražai per porą pastarųjų dešimtmečių yra sumenkę, tačiau tai anaiptol nerodo tradicinės žinia­sklaidos priemonių įtakos mažėjimo. Šios tendencijos liudija tik informacijos skleidimo įrankių, priemonių kaitą. Televizijų programos, radijo laidos, laikraščiai, žurnalai tapo plačiau prieinami internete. Naudotis medijų ir informacinėmis priemonėmis reikia įgūdžių, būti raštingais šioje srityje. Lyginant Lietuvą su kitomis šalimis, galima išskirti kelias pagrindines medijų ir informacinio raštingumo ugdymo prob­lemas. Pirma, požiūrio problema. Būtina labiau pabrėžti įgalinantįjį medijų ir informacinio raštingumo vaidmenį. Dar dažnai manoma, kad šis raštingumas pirmiausia yra būdas apsaugoti vaikus nuo galimo kenksmingo žiniasklaidos poveikio. Viešojoje erdvėje ir net bendrosiose ugdymo programose labiau pabrėžiama informacijos turinio kritika, kalbama apie prieigos prie blogo turinio medijų ribojimą. Mokiniai dažnai laikomi pasyviais subjektais, priklausomais nuo medijų ir informacijos teikėjų valios, todėl į pirmą vietą keliamos taisyklės ir įvairūs ribojimai. O dėmesį reikėtų kreipti ir į turinį. Kitas dalykas – sistemiškos ugdymo politikos stoka. UNESCO ekspertų siūlomas kelias – nuo vizijos formulavimo per susitarimus, kompetencijų apibrėžimą, šaltinių bazės parengimą į veiksmų planą bendrai šios srities raštingumo ugdymo strategijai parengti ir jos įgyvendinimą. Tai Lietuvoje jau pradedama įgyvendinti.

Kitų šalių patirtis
Lietuva gali remtis kitų šalių patirtimi medijų ir informacinio raštingumo ugdymo srityje. Jungtinėse Valstijose yra įkurta Nacionalinė žiniasklaidinio raštingumo asociacija. JAV Švietimo departamentas žiniasklaidos raštingumo ugdymą pripažino būtinu formaliojo ugdymo programų komponentu. Daug amerikiečių pedagogų laikosi požiūrio, kad visi medijų pranešimai yra konstrukciniai. Šiais pranešimais kuriama sava tikrovė, ji permąstoma, o ne objektyviai atspindima; medijos turi ekonominę ir politinę prasmę ir tikslus; kiekvienai medijų rūšiai būdinga savita kalba ir dėsningumai; įvairios auditorijos skirtingai interpretuoja medijų tekstus. JAV pedagogai moko mokinius nustatyti atskirų žmonių grupių reprezentavimo modelius įvairių medijų tekstuose, atpažinti tikslinėms auditorijoms taikomus metodus, analizuoti jų pasirinkimą. XX amžiaus pabaigoje žinia­sklaidos raštingumo imta mokyti visose Kanados provincijose. Ugdymas dažnai integruojamas į kitus mokomuosius dalykus ir yra privalomas visiems mokiniams. Tam dvejus metus kasdien skiriama dvidešimt minučių. Vėliau mokiniai gali rinktis įvairios trukmės kursą. Kanadoje tokiomis ugdymo programomis siekiama, kad mokiniai plėtotų gebėjimus suvokti – vertinti, suprasti, analizuoti medijų tekstus; plėtotų žinias apie socialinius, kultūrinius, politinius, ekonominius tekstus ir potekstes; ugdytųsi gebėjimą kritiškai mąstyti; gebėtų išreikšti save naudodamiesi visuomenės informavimo priemonėmis; plėtotų komunikacinius gebėjimus; mokytųsi eksperimentuoti su įvairiais techninio žiniasklaidos panaudojimo būdais, savarankiškai kurti žiniasklaidos produkciją; įgytų teorinių žinių apie medijas ir medijų kultūrą.
Prancūzijoje egzistuoja Nacionalinis žiniasklaidinio raštingumo ugdymo centras. Jis yra parengęs ugdymo programų ir metodines žiniasklaidos raštingumo ugdymo rekomendacijas. Mokiniai skatinami lyginti įvairių tipų ir žanrų žiniasklaidos tekstų autorių požiūrius, atskleisti prieštaravimus, nustatyti informacijos šaltinius, analizuoti siužeto struktūrą, ekonominius reklamos mechanizmus, pagrįsti savo požiūrį argumentais, gebėti savarankiškai kurti medijų pranešimus. Nors žiniasklaidos raštingumo ugdymas Prancūzijoje nėra privalomas, mokyklose jis plėtojamas gana aktyviai – dėstomi integruotieji ir savarankiški kursai, vyksta būrelių veikla.
Medijų raštingumo plėtra Europoje jau senokai domisi Europos Komisija, prieš dešimtmetį pradėjusi nuosekliai plėtoti žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo politiką. Rengiamos rekomedacijos (taip pat ir Lietuvoje), kaip medijų raštingumo ugdymą įtraukti į privalomą mokymo programą Europos mokyklose.

Padėties vertinimas
Europos žiūrovų interesų asociacija studijoje apie medijų raštingumo vertinimo kriterijus paskelbė Europos Sąjungai priklausančių šalių medijų raštingumo vertinimą. Remiantis įvairiais statistiniais duomenimis ir šalių ekspertų nuomonėmis ir įvertinus pagal individualių kompetencijų (vartotojo, bendravimo, kritinio vertinimo) ir aplinkos veiksnių (prieinamumas, medijų raštingumo kontekstas ir pan.) kriterijus, sudaryta šalių medijų raštingumo lygio diagrama. Lietuva pakliuvo į pačią gausiausią vidutinio lygio šalių grupę. Taigi padėtis nėra bloga, bet erdvės plėsti, tobulinti medijų raštingumo ugdymą dar yra. Svarbiausia – naujame kontekste pažiūrėti į dar praeitame tūkstantmetyje UNESCO iškeltą tikslą „Mes turime parengti jaunus žmones gyventi pasaulyje, kupiname galingų įvaizdžių, žodžių ir garsų“.
Parengta pagal LR švietimo ir mokslo ministerijos pranešimą

Duomenų šaltinis:
„Study on Assessment Criteria for Media Literacy“.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos