Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Parengti jaunus žmones analizuoti, atsirinkti informaciją

Šių dienų aktualija – ne tik ugdytis kritinį, analitinį požiūrį į medijų turinį, bet ir dalyvauti formuojant jų turinį.Socialiniame, kultūriniame, ekonominiame ir politiniame gyvenime XXI amžiaus žmonės intensyviai naudojasi informacinėmis ir medijų priemonėmis. Naudojantis simboliais, vaizdais, garsais per medijas perduodamos įvairios žinios. Todėl medijų ir informacinės priemonės vaidina svarbų vaidmenį formuojant žmonių elgesį ir įsitikinimus. Jos daro įtaką asmeniniam, grupės, šalies ar tarptautiniam gyvenimui. Pastaruoju metu Lietuvoje sparčiai daugėja mobiliosios įrangos naudotojų, vis daugiau gyventojų naudojasi informacinėmis technologijomis ir socialiniais tinklais. 15–19 metų grupėje naudotojų – beveik 100 proc., 20–25 metų grupėje – 98 proc., vyresnių žmonių – per 50 proc.
Svarbi informacijos sklaidos priemonė tebėra ir tradicinė žiniasklaida. Pavyzdžiui, nors neturinčių televizoriaus namų ūkių Lietuvoje skaičius nežymiai didėja, nors laikraščių tiražai per porą pastarųjų dešimtmečių yra sumenkę, tačiau tai anaiptol nerodo tradicinės žinia­sklaidos priemonių įtakos mažėjimo. Šios tendencijos liudija tik informacijos skleidimo įrankių, priemonių kaitą. Televizijų programos, radijo laidos, laikraščiai, žurnalai tapo plačiau prieinami internete. Naudotis medijų ir informacinėmis priemonėmis reikia įgūdžių, būti raštingais šioje srityje. Lyginant Lietuvą su kitomis šalimis, galima išskirti kelias pagrindines medijų ir informacinio raštingumo ugdymo prob­lemas. Pirma, požiūrio problema. Būtina labiau pabrėžti įgalinantįjį medijų ir informacinio raštingumo vaidmenį. Dar dažnai manoma, kad šis raštingumas pirmiausia yra būdas apsaugoti vaikus nuo galimo kenksmingo žiniasklaidos poveikio. Viešojoje erdvėje ir net bendrosiose ugdymo programose labiau pabrėžiama informacijos turinio kritika, kalbama apie prieigos prie blogo turinio medijų ribojimą. Mokiniai dažnai laikomi pasyviais subjektais, priklausomais nuo medijų ir informacijos teikėjų valios, todėl į pirmą vietą keliamos taisyklės ir įvairūs ribojimai. O dėmesį reikėtų kreipti ir į turinį. Kitas dalykas – sistemiškos ugdymo politikos stoka. UNESCO ekspertų siūlomas kelias – nuo vizijos formulavimo per susitarimus, kompetencijų apibrėžimą, šaltinių bazės parengimą į veiksmų planą bendrai šios srities raštingumo ugdymo strategijai parengti ir jos įgyvendinimą. Tai Lietuvoje jau pradedama įgyvendinti.

Kitų šalių patirtis
Socialiniai tinklai – ta vieta, kurioje greičiausiai galima pareikšti ir apginti savo nuomonę.Lietuva gali remtis kitų šalių patirtimi medijų ir informacinio raštingumo ugdymo srityje. Jungtinėse Valstijose yra įkurta Nacionalinė žiniasklaidinio raštingumo asociacija. JAV Švietimo departamentas žiniasklaidos raštingumo ugdymą pripažino būtinu formaliojo ugdymo programų komponentu. Daug amerikiečių pedagogų laikosi požiūrio, kad visi medijų pranešimai yra konstrukciniai. Šiais pranešimais kuriama sava tikrovė, ji permąstoma, o ne objektyviai atspindima; medijos turi ekonominę ir politinę prasmę ir tikslus; kiekvienai medijų rūšiai būdinga savita kalba ir dėsningumai; įvairios auditorijos skirtingai interpretuoja medijų tekstus. JAV pedagogai moko mokinius nustatyti atskirų žmonių grupių reprezentavimo modelius įvairių medijų tekstuose, atpažinti tikslinėms auditorijoms taikomus metodus, analizuoti jų pasirinkimą. XX amžiaus pabaigoje žinia­sklaidos raštingumo imta mokyti visose Kanados provincijose. Ugdymas dažnai integruojamas į kitus mokomuosius dalykus ir yra privalomas visiems mokiniams. Tam dvejus metus kasdien skiriama dvidešimt minučių. Vėliau mokiniai gali rinktis įvairios trukmės kursą. Kanadoje tokiomis ugdymo programomis siekiama, kad mokiniai plėtotų gebėjimus suvokti – vertinti, suprasti, analizuoti medijų tekstus; plėtotų žinias apie socialinius, kultūrinius, politinius, ekonominius tekstus ir potekstes; ugdytųsi gebėjimą kritiškai mąstyti; gebėtų išreikšti save naudodamiesi visuomenės informavimo priemonėmis; plėtotų komunikacinius gebėjimus; mokytųsi eksperimentuoti su įvairiais techninio žiniasklaidos panaudojimo būdais, savarankiškai kurti žiniasklaidos produkciją; įgytų teorinių žinių apie medijas ir medijų kultūrą.
Prancūzijoje egzistuoja Nacionalinis žiniasklaidinio raštingumo ugdymo centras. Jis yra parengęs ugdymo programų ir metodines žiniasklaidos raštingumo ugdymo rekomendacijas. Mokiniai skatinami lyginti įvairių tipų ir žanrų žiniasklaidos tekstų autorių požiūrius, atskleisti prieštaravimus, nustatyti informacijos šaltinius, analizuoti siužeto struktūrą, ekonominius reklamos mechanizmus, pagrįsti savo požiūrį argumentais, gebėti savarankiškai kurti medijų pranešimus. Nors žiniasklaidos raštingumo ugdymas Prancūzijoje nėra privalomas, mokyklose jis plėtojamas gana aktyviai – dėstomi integruotieji ir savarankiški kursai, vyksta būrelių veikla.
Medijų raštingumo plėtra Europoje jau senokai domisi Europos Komisija, prieš dešimtmetį pradėjusi nuosekliai plėtoti žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo politiką. Rengiamos rekomedacijos (taip pat ir Lietuvoje), kaip medijų raštingumo ugdymą įtraukti į privalomą mokymo programą Europos mokyklose.

Padėties vertinimas
Smurto rodymas TV laidose ar kino produkcijoje, aprašymai spaudoje ir informaciniuose portaluose negatyviai veikia žmonių pasąmonę.Europos žiūrovų interesų asociacija studijoje apie medijų raštingumo vertinimo kriterijus paskelbė Europos Sąjungai priklausančių šalių medijų raštingumo vertinimą. Remiantis įvairiais statistiniais duomenimis ir šalių ekspertų nuomonėmis ir įvertinus pagal individualių kompetencijų (vartotojo, bendravimo, kritinio vertinimo) ir aplinkos veiksnių (prieinamumas, medijų raštingumo kontekstas ir pan.) kriterijus, sudaryta šalių medijų raštingumo lygio diagrama. Lietuva pakliuvo į pačią gausiausią vidutinio lygio šalių grupę. Taigi padėtis nėra bloga, bet erdvės plėsti, tobulinti medijų raštingumo ugdymą dar yra. Svarbiausia – naujame kontekste pažiūrėti į dar praeitame tūkstantmetyje UNESCO iškeltą tikslą „Mes turime parengti jaunus žmones gyventi pasaulyje, kupiname galingų įvaizdžių, žodžių ir garsų“.
Parengta pagal LR švietimo ir mokslo ministerijos pranešimą

Duomenų šaltinis:
„Study on Assessment Criteria for Media Literacy“.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje

    2016-08-16Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje
    Marijampolės apylinkėse, be „Gegnės“ ir Onos Miliauskienės, yra ir daugiau žmonių, puoselėjančių mėgėjiško teatro tradicijas. „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkė Daiva Krampienė – viena iš jų. Moteris yra baigusi režisūros studijas, tačiau šiuo metu dirba su tuo visai nesusijusį darbą. Vis dėlto noras kurti niekur nedingęs, todėl kūrybines idėjas Daiva Krampienė realizuoja pačios suburtame „Sūduvos“ bendruomenės teatre. Teatro grupę subūrė noras kurti Daiva Krampienė atlieka ne tik „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkės pareigas, ji taip pat dirba kasdienį darbą, kuris ne visai susijęs su jos išsilavinimu. Kadaise darbas pagal įgytą režisierės specialybę jai patiko, tačiau aplinkybės pasisuko taip, kad teko palikti režisūrą. Nors režisierės pareigų teko ...
  • Kai svajonės tampa realybe

    2016-08-16Kai svajonės tampa realybe
    „Titnago“ teatras užaugino ne vieną žmogų, asmenybę, aktorių. Reimundas Tyras – vienas iš „Titnago“ auklėtinių, kuris visada pasižymėjo išskirtine iškalba, charakteriu, charizma ir noru vaidinti bei kurti. Daugybę metų R. Tyras „Titnage“ praleido kaip aktorius, tačiau, sako, visada norėdavęs pabuvoti režisieriaus vietoje. Kai tikrai labai kažko norisi, tie norai ima ir išsipildo – šiuo metu apie Reimundą Tyrą reikia kalbėti kaip apie Jungėnų kaimo teatro įkūrėją, vadovą bei režisierių. Vaidindamas svajojo režisuoti R. Tyras pasakojo, kad „Titnage“ vaidinti pradėjo vos tik jam įsikūrus. Jis visada išklausydavo režisieriaus mintis, sumanymus ir mielai juos vykdydavo, tačiau paties galvoje visada sukdavosi visai kitoks spektaklio vaizdas. ...
  • Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo

    2016-08-16Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo
    „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje, tačiau klojimo, liaudies teatro, tradicijas jau daugybę metų puoselėja ir Kalvarijos krašto teatras. Tai, kad teatro idėja šiandien nėra pamiršta ir vis dar reikalinga Kalvarijos kraštui, įrodo 31 metus skaičiuojantis Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“. Klojimo teatro ištakos Suvalkijoje – Kalvarijos krašte Kalvarijos teatro ištakos – lietuviškųjų vakarų dainos ir vaidinimai. Suvalkijoje lietuviškiems vakarams plisti sąlygos buvo palankesnės nei kituose kraštuose – Marijampolėje įsikūrusios gimnazijos dėka čia buvo didesnis išsilavinusių žmonių skaičius, todėl buvo aktyvi kultūrinė, knygnešių veikla. Pirmasis lietuviškas vakaras Suvalkijoje buvo surengtas spektaklio pavidalu būtent prie Kalvarijos gyvenančio ūkininko troboje. Iki Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais teatro ...
  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...
  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos ...
  • Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

    2016-06-28
    Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę? Knyga leidybai paruošta Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš ...
  • Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma

    2016-06-16Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma
    Pasibaigus mokslo metams daugelis vaikų pramogauja kaip išmano. Tačiau kad vasara nenueitų vėjais ir dar būtų galima ko nors išmokti, specialistai siūlo savo atžalą leisti į vasaros stovyklą. Dalis jų remiamos valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.  Ugdo ir lavina Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys tikina, kad prasidėjus vasarai vaikų smalsumas neišblėsta, todėl jį reikia skatinti. Vasaros stovyklos tam – puiki galimybė. „Ar tai būtų dienos, ar stacionari stovykla, vaikams jos labai naudingos. Nors ir vasara, vaikas neturi būti užsidaręs namuose ir užsiimti nežinia kuo, o tėvai ne visada turi laiko rūpintis kokybišku jo užimtumu. Šį rūpestį ...
  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...