Prieš pusę amžiaus, ankstyvą 1968 metų rugpjūčio 21 dienos rytą, Varšuvos sutarties organizacijos šalys su Sovietų sąjunga priešakyje pradėjo operaciją „Dunojus“, nukreiptą prieš tuometinės Čekoslovakijos vadovybę. Maskvos nerimą anuomet sukėlė Prahos vykdoma liberalizacijos politika, dar žinoma „Prahos pavasario“ vardu, kuri galėjo suteikti žmogiškų bruožų Čekoslovakijos komunistiniam režimui. Sovietų sąjungoje tokia pernelyg nepriklausoma politika buvo įvertinta kaip „buržuazinė“ ir „kontrrevoliucinė“, o iš tikrųjų kelianti grėsmę sovietinei įtakai.
Tuometiniai įvykiai, kaip šiandien galima pasakyti, turėjo svarbią geopolitinę reikšmę. Sovietų sąjunga panaudojo represinius metodus prieš savo sąjungininkę, demonstruodama savo tikrąjį požiūrį į „draugystę“. Operacija „Dunojus“ parodė, jog Maskva žiūri į Rytų bloko šalis kaip į savo kolonijas. Prisiminkime, kad tai buvo ne pirmas atvejis, kai Maskva demonstravo šeimininkišką požiūrį į jos įtakos zonoje atsidūrusias Europos valstybes. Panašiai savo „draugystę“ ji jau demonstravo 1956 metais Vengrijoje.
Po tragiškų 1968 metų rugpjūčio įvykių Čekoslovakijoje praėjo jau kaip pusė amžiaus. Žemėlapyje nebėra nei Sovietų sąjungos, nei Varšuvos bloko. Tačiau moderniosios Kremliaus propagandos tradicijoje seni naratyvai grįžta į aktualų diskursą. Jie savotiškai formuoja „nauja – sena žinojimą“ apie praeities įvykius, nes tam yra visos prielaidos. Visuomenės nuomonės apklausa, atlikta Rusijoje, parodė, jog beveik pusė šalies gyventojų nieko nežino apie aptariamus 1968 metų įvykius, ypač menkas žinias apie „Prahos pavasario“ sutriuškinimą pademonstravo 18–35 metų respondentai. Tai reiškia, jog Kremliaus propagandai nėra didesnių kliūčių formuoti apie šiuos įvykius „nauja – sena“ pseudoistorinį pasakojimą.
Geriausiai tai, kaip kariuomenės įvedimas į Prahą yra matomas Rusijoje šiandien, ko gero, atspindi Rusijos valstybinio televizijos kanalo „Rossija-24“ siužetas, skirtas įvykių sukakčiai. Į ilgiau nei 9 minutes trunkantį televizinį pasakojimą tilpo nemažai įvairių naratyvų. Tarp jų teiginiai, kad 1968 metais čekai ir slovakai patys pasielgė kvailai, nes reikalavo pernelyg staigių pokyčių. Minimi niekuo nepatvirtinti teiginiai, kad Čekoslovakijos komunistų partijos pirmasis sekretorius Aleksandras Dubčekas galimai pats prašė (!) karinės Sovietų sąjungos pagalbos. Čekoslovakija vaizduojama kaip mūšio tarp Rytų ir Vakarų blokų arena. Teigiama, jog gausios Varšuvos bloko karinės pajėgos buvo panaudotos dėl tos priežasties, nes Maskva laukė, jog čia gali įvykti susidūrimas su NATO. Atitinkamai ir situacijos eskalavimu 1968 metais kaltinamos „Vakarų specialiosios tarnybos“ ir „Vakarų žiniasklaida“. Kaltinimai dėl „rusofobijos“ metami ir dabartinei liberaliai Čekijos spaudai.
Aptariamo siužeto pasakojimas faktiškai pateisina Sovietų sąjungos agresiją prieš Čekoslovakiją. Siužete naudojama ir retorinė manipuliacija – pateikiant duomenis apie tuo metu vykdytus JAV veiksmus Vietname ir protestų akcijos malšinimą Meksikoje teigiama, jog Sovietų sąjunga, palyginus su Vakaru pasauliu, dar gana švelniai „gynė savo vertybių sistemą“.
Minėtas „Rossija-24“ siužetas yra ne vienintelis įrodymas, jog Rusija, interpretuodama 1968 metų įvykius, grįžta prie „sovietinės tiesos“. Kaip dar vieną tokį pavyzdį galima paminėti ir youtube tinkle pasirodžiusį pustrečios valandos trukmės filmą „Kaip nuskusti ežį“, kurio autoriai įmantriai žaidžia su istorine tiesa. Rusų apžvalgininkas Dmitrijus Petrovas rašė, kad minėtas filmas atrodo taip, lyg būtų „nufilmuotas dar SSRS laikais“.
Būtina paminėti, jog toks požiūris į 1968 metų įvykius šiandieninėje Rusijoje neturėtų stebinti. Čia galima prisiminti ir akibrokštą, kai 2017 metų lapkritį, Čekijos prezidento Mihalo Zemano vizito į Maskvą metu, Rusijos kariuomenei priklausančio televizijos kanalo „Zvezda“ tinklalapyje pasirodė straipsnis, kuriame buvo teigiama, jog čekai turi būti dėkingi Sovietų sąjungai už 1968 metų rugpjūčio įvykius.
Tuo metu minėtas akibrokštas iššaukė diplomatinį skandalą, teisintis prieš Čekijos vadovą teko Rusijos ministrui pirmininkui Dmitrijui Medvedevui. Įdomiausia yra tai, kad Zemanas laikomas vienu labiausiai prorusiškų politikų šiandieninėje Europoje.
Kita vertus, ideologinis puolimas, panaudojant Čekijai skausmingų istorinių įvykių temą, rodo, jog moderni Rusijos propaganda neturi aiškių vektorių, jos puolimas yra inercinis, kartais net nepamatuojamas politinio naudingumo kriterijumi. Dabartinės Čekijos nebūtų galima pavadinti aršia Rusijos kritike. Šiandieninėje Europoje ji greičiau laikosi neutralios pozicijos, o šalies prezidentas, kaip ir minėta, neslepia simpatijų Kremliui. Kitaip sakant, susilaikymas nuo senųjų sovietinių naratyvų atgaivinimo „Prahos pavasario“ sutriuškinimo metinėms potencialiai galėtų atnešti Rusijai daugiau naudos, nei dabartinis propagandinis puolimas. Tačiau tokia logika Maskvai yra svetima. Galima prisiminti, jog ji sugebėjo sugadinti santykius net su jai draugiškiausia ES laikoma Graikija – praėjusią vasarą Atėnai buvo priversti išsiųsti du Rusijos dip­lomatus. Vėliau, reaguodama į aštrų Rusijos užsienio reikalų ministerijos komentarą, Graikija pažymėjo, jog Maskva „elgiasi nepagarbiai“.
Kita vertus, gal ir gerai, kad Maskva neišmano subtilių politinių ir diplomatinių žaidimų. Orientacija vien į informacinio karo principus daro ją gana nuspėjamą, nors tai, žinoma, nemenkina nuolatinės propagandos įtakos keliamo pavojaus.
Viktoras DENISENKO
Parengta pagal www.infokarai.lt