Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dėstytoją ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentą dr. Viktorą Denisenko paprašėme atsakyti į klausimus apie tai, kaip neįkliūti į propagandos spąstus, kokios propagandos atmainos šiandien labiausiai kelia grėsmę pasauliui, Europai ir mūsų šaliai bei kodėl svarbu neignoruoti šios temos.
– Propagandos tema vienų, atrodytų, nepaliečia, kiti – labai domisi ir įsijautę diskutuoja šia tema. Kodėl šiandienos žmogui aktualu atskirti, pastebėti propagandą? Kokiomis temomis dažniausiai eskaluojama?
– Pirmiausia reikia paminėti, kad mes šiandien gyvename informacijos amžiuje. Kitaip sakant, kiekvieną dieną mes gauname tiek informacijos, kiek paprastas žmogus prieš pusę amžiaus negalėjo net įsivaizduoti. Kaip ir anksčiau, mes priimame sprendimus remdamiesi ta informacija, kuri mus pasiekia. Dėl šios priežasties disponuojamos informacijos kokybė ir teisingumas tampa labai svarbūs. Net tie, kas ignoruoja propagandos iššūkį, gali tapti šio reiškinio aukomis. Net gal greičiau negu tie, kurie propaganda domisi ir apie ją diskutuoja, nes pastarieji vienaip arba kitaip mokosi atpažinti propagandinius pasakojimus, geriau ir greičiau juos pastebi.
Jeigu kalbėti apie propagandą bendrai – tai ji pirmiausia stengiasi veikti per jausmus, o ne protą. Protas sugeba analizuoti ir greičiau bei tiksliau atpažinti propagandą. O greita, emocinga reakcija geba kuriam laikui užtemdyti protą. Galima priminti garsų atvejį, kai Rusijos televizija paskleidė išgalvotą žinią apie Slaviansko mieste ukrainiečių karių neva nukryžiuotą berniuką. Tokios „istorijos“ tikslas buvo aiškus – sukelti aštrią emocinę reakciją, priversti galvoti apie ukrainiečių karius kaip apie nusikaltėlius ir pan. Tačiau reikia paminėti, jog visas šis propagandinis pasakojimas iš karto subyrėjo, kai tikri žurnalistai nuvažiavo į Slavianską ir pradėjo tikrinti propagandiniame reportaže pateiktus „faktus“.
– Dažnai propagandos srautai pasiekia mus iš Rusijos televizijų. Taip pat ir mūsų medijose tarpvalstybinių santykių tema gali būti traktuojama tendencingai. Ką aktualu žinoti šiame kontekste?
– Sutariama, kad Europai šiandien grėsmę kelią dvi propagandos atmainos. Viena jų – propaganda, kurios šaltinis yra teroristinė organizacija ISIS, kita – Rusijos valstybinė propaganda. Atitinkama pozicija buvo įtvirtinta 2016 metų lapkritį Europos Parlamento priimtoje rezoliucijoje. Jūs teisingai pastebėjote, jog Lietuvoje aktualiausias iššūkis yra būtent vadinamoji Kremliaus propaganda, o greičiausiai ir tiesiausiai ji pasiekia mus per Rusijos televizijos kanalus, transliuojamus kabelinių televizijų tinkluose.
Manoma, kad geriausia priemonė, siekiant išvengti propagandos poveikio, yra kritinis mąstymas. T. y. bet kokią informaciją vertinti kritiškai, o tais atvejais, kai ji kelia rimtų abejonių – papildomai ją tikrinti, arba, kalbant paprasčiau, pažiūrėti, ką abejones keliančiu klausimu rašo arba kalba kitos žiniasklaidos priemonės. Tai yra universalus būdas įgyti informacinį atsparumą kalbant ir apie propagandos iššūkį, ir apie tendencingą kokios nors informacijos pateikimą.
– Galbūt galite pateikti keletą šiuo metu aktualių propagandos pavyzdžių?
– Sakyčiau, kad propaganda, nukreipta prieš Lietuvą, turi kelias tradicines kryptis. Pirmiausia, atakuojama mūsų šalies istorija – ypač okupacijos pradžios laikotarpis, t. y. 1940 metai, bei pokario rezistencija. Kremliaus propaganda, kaip ir sovietmečiu, stengiasi vaizduoti kovotojus už Lietuvos laisvę kaip „banditus“ ir „nacių pakalikus“.
Kita kryptis yra susijusi su bandymu diskredituoti Lietuvos dabartį. Kalbant paprasčiau, hiperbolizuojamos turimos socialinės problemos, o mūsų šalis vaizduojama kaip žlunganti, nesusitvarkanti su iššūkiais, Europos pakraštys ir pan. Galima prisiminti, kad prieš porą metų Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, duodamas interviu užsienio žiniasklaidai, staiga prabilo apie Lietuvą, teigdamas, kad pasidomėjo statistika ir sužinojo, jog mūsų šalyje liko tik pusantro milijono gyventojų. Taip, emigracijos iššūkis Lietuvai yra aktualus, tačiau Rusijos vadovo paminėtas skaičius yra akivaizdžiai ir sąmoningai melagingas.
Nemažai propagandinių išpuolių yra nukreipta ir prieš mūsų sąjungininkus, kurių pajėgos dabar dislokuotos Lietuvos teritorijoje, stiprinant mūsų šalies saugumą. Čia irgi yra daug pavyzdžių – pradedant bandymų paskleisti netikrą istoriją apie tai, kad Jonavoje vokiečių kariai neva išprievartavo globos namų auklėtinę, ir baigiant tokia pat melaginga istorija apie tai, jog pratybų metų JAV šarvuotis partrenkė dviračiu važiavusį berniuką.
– Kaip mūsų valstybė saugosi nuo propagandos?
– Mūsų valstybė – įvairios jos institucijos – skiria nemažai dėmesio propagandos iššūkiams. Saugotis nuo propagandos padeda ir žiniasklaida, kuri rašo apie šį reiškinį, demaskuoja netikras naujienas, išryškina atitinkamus pavojus ir pan. Esminis mūsų pranašumas yra tas, jog mes žinome šiuos iššūkius ir reaguojame į juos. Čia kaip tame posakyje, kai sakoma, jog jeigu esi informuotas – esi ginkluotas.
Galima paminėti ir konkrečius praktinius žingsnius. Prieš porą metų Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK) pradėjo taikyti tokią priemonę, kaip laikinas kanalo, kuriame užfiksuotas atitinkamas pažeidimas, retransliavimo sustabdymas. Tokios sankcijos jau taikytos keliems Rusijos televizijos kanalams. Sprendimas dėl laikino kanalo retransliavimo stabdymo būdavo priimamas po to, kai komisija nustatydavo pažeidimą – dažniausiai susijusį su neapykantos kurstymu. Sprendimą dėl kanalo retransliavimo sustabdymo priima ne pati LRTK, o teismas jos teikimu. Nors buvo tam tikrų ginčų dėl to, ar tokia praktika nepažeidžia žiniasklaidos laisvės principo – tokių sankcijų kanalams, skleidžiantiems propagandą, teisėtumą galiausiai pripažino ir Europa. Panašią praktika šiais metais perėmė ir Latvija.
– Kaip Lietuva šioje srityje atrodo Baltijos šalių kontekste?
– Turiu labai konkretų atsakymą į šį klausimą. Jeigu trumpai – Lietuva atrodo labai gerai. Galiu tai tvirtai pareikšti, nes praėjusiais metais teko dalyvauti dideliame tarptautiniame moksliniame projekte, kurio tikslas buvo išmatuoti Vidurio ir Rytų Europos valstybių atsparumą dezinformacijai ir propagandai. Rezultatai parodė, jog Lietuva yra tarp lyderių šioje sferoje, toli lenkianti net tokias valstybes kaip Čekija, Slovakija bei labai skausmingai su šiuo iššūkiu susiduriančią Ukrainą. Tik pagal vieną kriterijų – skirtingų institucijų tarpusavio veiksmų derinimo ir koordinavimo lygį – mes vis dar nusileidžiame Estijai. Žinoma, visa tai nėra priežastis mums nurimti. Propagandos iššūkis niekur nedingo, o ir tobulėti tikrai dar yra kur.
– Kaip galime nukentėti nuo propagandos?
– Tai labai svarbus klausimas, nes į propagandą dažnai žiūrima kaip į kažką, kas nėra mirtinai pavojinga. Iš dalies toks požiūris yra logiškas, bet – noriu pabrėžti – tik iš dalies. Šiandien apie propagandos pavojų pirmiausia kalbama vadinamojo hibridinio karo kontekste, t. y., žiūrint į tuos veiksmus, kuriuos Rusija darė užgrobiant Krymo pusiasalį ir kurstant separatistinį konfliktą Donbaso regione. Propaganda atliko šiuose veiksmuose svarbų vaidmenį – bandant pavaizduoti Kremliaus veiksmų teisėtumą, bauginant rytų Ukrainos gyventojus mitiniais „banderovcais“ ir pan. Kitaip sakant, mes galime teigti, jog propaganda prisidėjo prie to, kad Ukrainoje šiandien tebežūsta žmonės. Noriu priminti, kad aukų skaičius jau perkopė per 10 tūkstančių.
Nepamirškime, kad propaganda siekia pakeisti mąstymą. Jos poveikis dažnai yra nepastebimas, ji yra maskuojama. Naudojant ją viena valstybė gali bandyti įgyti kitos valstybės kontrolę. Priminsiu, jog dabartinė Kremliaus propaganda siekia atakuoti ir mūsų istorinę atmintį, ir paveikti mąstymą apie dabartį. Pavyzdžiui, jeigu žmogus patikės, jog jo valstybė yra žlugusi ir niekam tikusi – jis neturės stimulo ją ginti, kai tam ateis laikas.
– Neretai ir patys piliečiai gali pakliūti į pinkles – neatsargiai išsitarti, išreikšti paprasčiausią toleranciją, draugiškumą, o vėliau tai gali būti panaudota tendencingai. Kaip žmonėms apsisaugoti nuo tokių atvejų?
– Sakyčiau, kad toks pavojus kyla, kai žmogus gali tapti manipuliacijos auka, kai jo žodžiai gali būti ištraukti iš konteksto ir pan. Ko gero, nė vienas nėra nuo to apsaugotas. Duosiu tik du patarimus, kurie gali padėti išvengti nemalonios situacijos. Pirmiausia, jeigu jus gatvėje bando užkalbinti žurnalistas – prieš ką nors komentuodami ar pasisakydami į kamerą, sužinokite, kokiai žiniasklaidos priemonei atstovauja jus kalbinantis žmogus. Pagal Lietuvoje galiojančius žurnalistinės etikos normas žurnalistas pats privalo prisistatyti. Kylant abejonėms – galima paprašyti jo parodyti žurnalisto pažymėjimą. Galiausiai, jūs turite teisę atsisakyti bendrauti su žurnalistu. Šis patarimas yra tam atvejui, kad pasisakę prieš kamerą vėliau neatrastumėte savęs kuriame nors propagandiniame televizijos siužete, kur jūsų žodžiai bus iškreipti, ar ištraukti iš konteksto ir pateikti kaip propagandinių tezių įrodymas.
Kitas patarimas yra susijęs su elgesiu internete ir, pirmiausia, vadinamuosiuose socialiniuose tinkluose. Niekada neskubėkite dalintis kokia nors – ypač jautria – informacija, aptikta internete. Pirmiausia pabandykite įsitikinti, jog ta informacija yra tikra ir patikima, kitaip jūs patys rizikuojate prisidėti prie netikrų naujienų ir propagandos sklaidos.
– Aktualu atpažinti propagandą ir mūsų valstybės viduje. Į ką, kokias sritis reikėtų atkreipti dėmesį? 
– Tikra tiesa, kad propagandinės istorijos gali patekti ir į mūsų vidinę informacinę erdvę. Vėlgi, čia nėra kokių nors specifinių receptų. Jeigu informacija atrodo keistai, nepatikimai, pernelyg „emociškai įkrauta“ ir pan. – ja nereikia skubėti pasitikėti. Ypač kritiškai reikėtų vertinti tas medžiagas, kur pateikiama tik vienos pusės nuomonė, nėra aiškių argumentų, plėtojami sąmokslo teorijos tipo pasakojimai.
– Partijų bei jų lyderių propaganda, demagogija, jeigu tiesmuka, dažniausiai atrodo perprantama nesunkiai. Bet kaip atpažinti subtiliai paslėptus atvejus?
– Politinėje agitacijoje ir priešrinkiminėje kovoje visada yra propagandos elementų. Tai yra natūralu. Pažymima, kad reklama – taip pat ir politinė – savaime yra artima propagandai, naudojami kai kurie jos principai. Pavyzdžiui – manipuliavimo ir įtikinėjimo priemonės. Todėl, kai mes kalbame apie politinę komunikaciją, reikėtų atkreipti dėmesį į vieną svarbų aspektą – natūralu, kad politikai daug ką žada. Ypač prieš rinkimus. Aš patarčiau ne tik klausytis, ką jie žada, bet ir užduoti esminį klausimą, kokiu būdu bus įgyvendinamas pažadas? Pavyzdžiui, jeigu politikas žada milžinišką algą mokytojams – esminis klausimas, kaip tai bus pasiekta? Ar šis pažadas iš viso yra įgyvendinamas? Ar jo įgyvendinimas nepaveiks kitų sferų? Pavyzdžiui, galbūt turint esamas lėšas padvigubinti algą mokytojams galima tik atleidus iš darbo pusę mokytojų ir panaudojant jų algą likusių dirbti algos kėlimui. Tačiau ar tikrai toks sprendimas patenkins mokytojus? O mokinius? O jų tėvus? Taigi, atsakymas į elementarų klausimą, kokiu būdu politikas planuoja įgyvendinti savo pažadus, daug ką gali sustatyti į vietas.
– Ačiū už pokalbį.
