Šio moto tikriausiai dar nepamiršo daugelis marijampoliečių: su juo prieš penkerius metus minėjome Marijampolės vardo sugrąžinimo miestui 25-erių metų sukaktį. Tikėtina, kad šiemet jį ir vėl kartosime. Gal net dažniau nei prieš penkerius metus, nes šiemetė sukaktis – apvali. Jau trisdešimtoji.
Antradienį Marijampolės savivaldybėje šia proga surengta spaudos konferencija, kurioje dalyvavo Marijampolės savivaldybės merė Irena Lunskienė, Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėja Asta Vaznienė, taip pat prieš trisdešimtmetį politiniuose sūkuriuose aktyviai dalyvavę tuomet gimusio Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) aktyvistai Stasys Daugėla ir Vytautas Šneideris. Beje, abu prisipažino šiandien šiek tiek atsitolinę ir nuo politinių batalijų, ir nuo Marijampolės, tačiau atidžiai domisi Marijampolės gyvenimu ir jo aktualijomis.
Merė I. Lunskienė trumpai priminė Marijampolės vardo grąžinimo priešistorę. O ji pagal tuomečius gyvenimo ir politikos standartus buvo tikrai unikali: iš esmės tai buvo pirmasis referendumas ne tik okupuotos Lietuvos, bet ir visos tuometinės Sovietų sąjungos teritorijoje.
Tiesa, referendumu tada jos niekas nevadino – tenkintasi neutralesniu žodžiu: apklausa. Bet esmė nuo to nesikeičia, nes tolesni sprendimai buvo priimti atsižvelgiant ne į „nuleistą iš viršaus“, kas anais laikais buvo įprasta praktika, bet į gyventojų nuomonę. Sovietinėje erdvėje tai buvo vos ne demokratijos viršūnė. Tiesa, vietinė, epizodinė, bet… pirmoji.
Merės (ji, beje, sakė per apklausą dirbusi balsų skaičiavimo komisijoje) teigimu, 1999-ųjų kovo 12 vykusioje apklausoje turėjo teisę dalyvauti 33231 tuometinio Kapsuko gyventojas, apklausoje dalyvavo 19555, už istorinio Marijampolės vardo grąžinimą pasisakė 15669. Dokumentus dėl miesto vardo grąžinimo pasirašė dar sovietinės Lietuvos vadovai.
Prieš 30 metų, 1989 m. kovo 21 dieną, Kapsuko miesto ir rajono pavadinimas buvo pakeistas, sugrąžinant senąjį – Marijampolės – vardą.
Prisiminimais apie tai, kas vyko iki istorinės kovo 12-osios, pasidalijo ir vienas iš LPS Marijampolės grupės iniciatorių, tuomet dirbęs Marijampolės maisto pramonės automatų gamykloje, Vytautas Šneideris, ir buvęs LPS Marijampolės skyriaus tarybos pirmininkas Stasys Daugėla.
Vytauto Šneiderio teigimu, idėja grąžinti Kapsukui istorinį Marijampolės vardą radosi beveik kartu su Sąjūdžiu. O jis į Marijampolę, palyginti su kitais šalies miestais, atėjo labai anksti, čia susikūrė viena pirmųjų Sąjūdžio grupių.
„Buvo ir kitokių darbų, reikalų, – sakė V.Šneideris, – tačiau marijampoliečiams miesto vardo grąžinimas buvo labai svarbi šių darbų grandis.“
V. Šneiderio teigimu, svarstant buvo ir tokių minčių, kad Marijampolės vardas turėtų būti grąžinamas taip pat, kaip ir buvo pakeistas, t. y. tiesiog priimant atitinkamą dokumentą. Tačiau viskas buvo gerokai sudėtingiau, nei atrodė. Mat didelė dalis žmonių, ypač jaunesnės kartos atstovų, gimusių ir augusių Kapsuke, nemanė, o kai kas ir nesuprato, kodėl reikia vėl keisti miesto pavadinimą. Tad apsispręsta karštakošiškai neskubėti ir atsiklausti gyventojų. O iki to laiko, kai bus surengta apklausa, padirbėti, aiškinant, kodėl toks žingsnis reikalingas. Taigi nuo idėjos iki konkrečių darbų prireikė maždaug pusmečio. Galiausiai valdžia, patirdama ir didelės dalies visuomenės spaudimą, ryžosi organizuoti apklausą. Jos rezultatai buvo Marijampolės naudai.
Beje, šiandien vertindamas šiuos rezultatus, V. Šneideris konstatavo, kad jie buvo gana kuklūs, žinant tuometinę beveik visuotinę euforiją ir pakilimą, kai dauguma žmonių vienaip ar kitaip buvo sąjūdininkai. Skaičiuojant pagal bendrą galėjusių dalyvauti apklausoje skaičių už Marijampolę pasisakė šiek tiek daugiau nei pusė… Tačiau ir toks gyventojų pasirinkimas džiugino: didžioji dalis gyventojų suprato, kad istorinis Marijampolės vardas turi būti sugrąžintas… Kartu su ta istorinės praeities dalimi, kuri sovietmečiu buvo sąmoningai ištrinta ir išstumta.
„Dirbau tuomet tokioje įstaigoje – Rajono švietimo skyriaus filmotekoje, turėjau nedaug darbo ir daug laisvo laiko, o viršininkas nebuvo labai griežtas, – pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėjo S. Daugėla, prisimindamas pirmuosius savo veiklos Sąjūdyje, taip pat ir kampanijoje dėl miesto istorinio vardo grąžinimo metus. – Buvau aktyvus, o filmoteka tapo savotišku veiklos štabu.“
S. Daugėla irgi pripažino, kad Marijampolės vardo grąžinimo idėja reikėjo uždegti žmones. Vyko karštos diskusijos ir žmonių susibūrimuose, ir viešojoje erdvėje (tada ji buvo labai ribota – tik vienintelis laikraštis).
Sudėję rankas nesėdėjo ir Marijampolės vardo grąžinimo oponentai. Pasirodė netgi specialių „antimarijampolietiškų“ leidinių, kas iš esmės buvo prieinama tik valdžios žmonėms, ir gana gausiai išplatintų lapelių su publikacijomis, kurių turinys turėjo įtikinti gyventojus, jog Marijampolės vardo grąžinimas – klaidingas žingsnis, o Kapsukas – labai puikus lietuviškas pavadinimas, susijęs su vienu iš etnografinių šalies regionų.
Visgi nepaisant didelių pastangų, prieš trisdešimt metų „kapsukiečiai“ nusprendė kitaip: tų dienų devizas „Kapsukui – Marijampolę“ tapo realybe. Pagal oficialius dokumentus – kovo 21-ąją…
Ar Marijampolės vardo grąžinimo 30-metis suskambės ypatingais akcentais? Tikėkimės, kad taip. Pasak Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjos Astos Vaznienės, jau kovo mėnesį marijampoliečiai pamatys tris dokumentinius filmus iš ciklo „Gyvoji Sūduvos istorija“, o kovo 21-ąją numatyta tiesioginė TV laida, kurioje, tikėtina, dalyvaus ne tik kovojusieji dėl Marijampolės vardo grąžinimo, bet ir jų buvę oponentai. Vedėja patikino, kad ir visi tradiciniai metų renginiai, tarp jų – didžiausias „Miesto dienos 2019“ – vyks su šios sukakties akcentais.
Regina KULBOKAITĖ