Keleiviai
Lemtis Gyvenimą mums dovanoja –
Lyg karoliukų nuostabią mozaiką.
Metus ir mėnesius jausmais apkloja:
Pradžiugina, nuliūdina, palaiko,
Apjuosia nerimu, sėkme ir laime,
Ir tampame visi lyg sielos broliai,
Nepakartojamos Būties keleiviai
Ir reikalingi tarsi saulė žolei.
Lietuvai
Man dar reikia tos tikrosios Lietuvos,
Puokštės paprastų lietuviškų žiedų.
Neparduotos, nepaniekintos, savos,
Su savuoju rūpintojėliu.
Man dar reikia žydinčių linų
Ir skaidrios saulėgrąžų šviesos,
Kaimo dūmų ir jaukių namų.
Man dar reikia tos, senosios Lietuvos.
Man dar reikia nuosavos kalbos,
Skambančios lyg nuostabi daina.
Tik nenoriu niekieno globos,
Svetimiems taip nerūpi Lietuva.’
Artimieji
Lai būna artimieji su mumis
Per lietų smarkų ir gūsingą vėją.
Kai plaukia nerimas debesimis,
Kai skausmas širdyje vis auga ir didėja,
Kada vienatvė tyliai beldžiasi langan,
O liūdesys – lyg svečias neprašytas,
Neklausdamas, ar reikalingas kam,
Įeina pro duris, vos vos atidarytas.
Kai reikia pasiguost ir pasitart,
Kai nebėra kur savo džiaugsmą dėti,
Kai taip sunku, kad noris išsiverkt,
Jie – tarsi angelai likimo pažadėti.