Eilėraščiai iš neseniai pasirodžiusios knygos „Saulėgrąžų užkalbėjimas“
Elena PARACHONKIENĖ
* * *
Po pažinimo
medžiu sėdi
tokia vieniša,
augini savo
įsčiose Angelą.
Jis išgelbės
nuo nemeilės pasaulį.
Bulvienojai uždegs
vagose žibintus,
bus šviesu
Danguje ir širdy.
Apsiverks ryto
rasos žolynuos.
Basas Angelas
pereis žeme.
Bus šviesu
Danguje ir širdy…
* * *
Meilę
išdžiaustė
tarsi skalbinius
ant langų.
Gerumą
išbarstė
raktažolėms
žydint.
Pasislėpk.
Neverta
erzint
žvėrių.
* * *
Ant pakalnutės žiedo
parašiau tau laišką,
ant saulės šypsnio
nupiešiau tavas akis,
rankom paglostau
tavo šiltas lūpas
ir tyliai išeinu
pro atdaras duris.
Ant stalo padedu
tikėjimo šakelę,
laukimą paslepiu
po rudenio lapu,
lig skausmo tavo
šypseną pavasariu užkloju
ir į vidudienį
su ilgesiu brendu…