* * *
Draugai retai aplanko,
retai lankaus ir aš.
Žvaigždžių takai apsnigę –
pabalome ir mes…
Pilkai pražilo naktys,
rasa – šalnų spalvos.
Ir ežerai, ir valtys,
ir viltys – nebe tos.
Negaila laiko kartais,
o kartais – lyg žaizda…
…Draugai retai aplanko,
retai lankaus ir aš.
Išbarstėm spalvų gamą,
bet meilei mes – jauni:
dar ilgas paukščių takas,
mūša sparnų gaji…
Ir kas, kad pasiklydę
mes pametėm spalvas?
Ir kas, kad nesilankom?
…kažkas kažkur suras…
* * *
Nusidėjau žiūrėdamas į saulę.
Apakino.
Nieko nemato, nieko negirdi. Nieko negalvoja.
Bet gali teisti kitus
ir nebūti teisiama – kas apkaltins
apakusį nuo saulės? Kas išdrįs?
Saulė nusileis, o kai vėl patekės
juodai balta drobulė džiaugsis šešėly.
Bet kai kam taip norisi vėl apakti…
– – – – – –
Aplinkui lyg neregiai, lyg bejausmiai,
lyg ne Homo sapiens.
Mes ar jie?
* * *
Nusiavusi batus supratau,
kad basa ne aš…
Kažkas suplovė indus
ir visus sudaužė.
Tik švarios šukės neša laimę.
…Nebūk basas be batų,
būk basas – apsiavęs:
tik tada šukės atneš laimę.
Gal ne tau, bet atneš –
ar tai svarbu?
Svarbu tik tam, kas eina
per šukes basai apsiavęs…