Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Myliu Gyvenimą visa širdim ir siela, visa esybe

Elena Parachonkienė sako, kad jos kūryboje – daug šviesos, daug geltonos spalvos.Užkalbėk rytui tylą.
Palaukėj geltonas
saulėgrąžų tvanas
gieda išsiilgtą
giesmę laukams.
Laikas pina kasas
vaikystės baltais kaspinais.
Krinta geltoni
žiedai į širdį.
Užkalbėk rytui tylą.
O pavasarį atplėšus
duris saulėgrąžų tvano
su ilgesiu lauk.

Tai eilėraštis iš šiais metais išleisto marijampolietės Elenos Parachonkienės eilėraščių rinkinio „Saulėgrąžų užkalbėjimas“. Išleido jį po ilgos pertraukos. Tą laiko tarpsnį, kai Marijampolės literatų gyvenime jos balso negirdėjome, neskaitėme jos naujų eilėraščių, Elena skyrė jauniausiam savo sūnui Liutaurui, namams, kurie, kaip vėliau išsikalbėjome, taip pat yra „ne tik statyba, bet ir kūryba“, ir darbui banke – šiame versle sukasi jos šeima. Visu tuo, žinoma, užsiima ir dabar. Tačiau… sūnui jau šešiolika, namai įrengti – atsirado gal kiek daugiau laiko, o gal naujuose šeimos namuose ramioje gatvelėje taip užbūrė lakštingalų trelės, kad poreikis kurti vėl atbudo su visa jėga. Tad neseniai švęstą jubiliejų Elena sutiko nutapiusi kelias dešimtis paveikslų ir išleidusi knygelę. Šią gal šiek tiek inspiravo artėjanti šventė – norėjosi tuo, kas sukurta pasidalinti su artimaisiais ir tais, kurie jos kūrybą mėgsta.
Neseniai pasirodęs eilėraščių rinkinys „Saulėgrąžų užkalbėjimas“ – atbudusio kūrybinio poreikio rezultatas.Nors… Tai tik paviršinė, išorinė priežastis. Kūrėjos genas, kai jis stipriai išreikštas, dingti negali – vėliau ar anksčiau pajunti poreikį. Elena sako, kad jai mintis kūrybos link labiausiai kreipia sąlytis su gamta. Greta namų esantis Ramybės parkas, Šešupė. Išsikalbame, kad renkantis gyvenamąją vietą geriausiai kliautis širdimi, nes nuo to labai daug priklauso būsena.
Gamtos daug ir Elenos kūryboje. Visa kita – jausmai, filosofiniai atradimai tarsi įsupti į jos foną. Taigi rezultatas – subtilus. „…Už lango – saulėgrąžų tvanas. Lyg susitarusios visos pražydo. Vėjas pirštais šiurena, kutena jų galveles. Taip skaisčiai tik saulėgrąžos švyti. Viskas laikina šiam pasauly. Net geltonas saulėgrąžų tvanas“. Juk tai iš tiesų ne apie saulėgrąžas, o apie mūsų būtį ir apie grožį, kuris padeda gyventi ne kasdienybe, o kitu, labiau pasąmoniniu lygmeniu.
Saulėgrąžos – vienas mėgstamiausių įvaizdžių. Jas ne kartą yra ir tapiusi. Tapybos Elena sako specialiai nesimokiusi, tačiau visada jautusi potraukį. Prieš dvidešimt metų Sasnavoje surengė parodą, o po to jau dažų ir drobės, sako, griebdavusis labiau priešokiais. „Tapymas – man – geriausias būdas išlieti susikaupusias emocijas. Nutapau paveikslą ir pajuntu ramybę. Tai puikiausia meditacija, o dar ir sukuri kažką gražaus“, – sako E. Parachonkienė.
Tapymas – emocinė iškrova, geriausia meditacija.Ar kūryba žmogų daro laimingesnį? Palietus šią temą, atsakymai dažniausiai būna „taip“, nors tai daryti kartais ir nelengva. Bet dar priklauso, su kokia gyvenimo filosofija eini kūrybos keliu. Elena išsitaria rašanti tik iš vidinio poreikio, todėl kūrybinių kančių jai nebūna. „Aš arba rašau, arba ne… – juokiasi pašnekovė. – Turi būti emocinis proveržis ar sukrėtimas, kad gimtų eilėraštis. Jei to nėra – savęs neprievartauju.“
Na, o apie savo gyvenimo filosofiją sako, kad nuostabiausia dovana, kurią gauname visi šioje žemėje, yra Gyvenimas. „Jis man – ir pilnas netikėtumų, skaudinantis, ir pakylėjantis virš pilkos kasdienybės, teikiantis palaimą, liūdinantis ir džiuginantis. Kartais su lengvu pykčio proveržio potėpiu, bet dažniau sklidinas meilės, gėrio, grožio. Kas man yra kūryba? Geismas pažinti save ir pasaulio slėpinius, meilės suvokimas ir pajautimas, gyvenimo ir sielos džiaugsmo teigimas. Ir eilėraščių kūrimas, ir tapyba – tai noras pasislėpti nuo skaudinančių jausmų, bandymas užpildyti dvasinę tuštumą, pabėgti nuo buities rūpesčių, nuo kasdienybės. Nuo nemeilės, nuo liūdesio, nuo netelpančio sieloj ilgesio, nuo praradimų ir atradimų“, – sako E. Parachonkienė.
Kai sunku, tikina skubanti į gamtos glėbį. Ji nuramina, paguodžia, priglaudžia. „Kas gali būti gražiau už tekančią ir besileidžiančią saulę, kai rausvi spinduliai užlieja jūrą didingu spindesiu? Kas gali būti gražiau už lakštingalos treles, kai pabundi nuo orą virpinančios giesmės? Tada kyla noras užfiksuoti akimirkas drobėje ir eilėraštyje. Mano kūryboje daug šviesos, daug geltonos spalvos. Ilgiuosi pavasarinio saulėgrąžų tvano, užliejančio širdį, palaukę. Taip giedra, gera, džiugu. Rašydama išsakau skausmą ir džiaugsmą, kančią ir meilę. Myliu Gyvenimą visa širdimi ir siela, visa esybe. O kūryba padeda tai išjausti“, – mintimis dalijasi kūrėja.
Visa jos kūryba, pasak Elenos, suskirstyta tarsi etapais. Pirmas – kai augino sūnus Artūrą ir Karolį, kitas – namų statyba ir kūrimas. Trečias etapas – sūnaus Liutauro auginimas ir anūkų Deimantės ir Kristupo gimimas. Visi tie tarpsniai pilni sumaišties, gaivaus vėjo, nerimo, rūpesčio, džiugesio, žavesio.
Pokalbio metu prisimename Marijampolės literatų klubą „Sietynas“. Anksčiau E. Parachonkienė aktyviai dalyvavo šio klubo veikloje, vienu metu jam netgi pirmininkavo. Klubas leisdavo almanachus, buvo miela bendrauti su kitais kūrėjais – likę nostalgiški prisiminimai. Norėtųsi šiam klubui palinkėti atsigauti, būti kūrybiškam, vienijančiam…
Jolanta RAČAITĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Vis minime Vincą Kudirką, skamba himnas, o paminklas Kudirkos Naumiestyje vis labiau šempa

    2017-08-01Vis minime Vincą Kudirką, skamba himnas, o paminklas Kudirkos Naumiestyje vis labiau šempa
    …Ant šimto ar daugiau piliakalnių, didžiųjų miestų aikštėse ir prie kuklių paminklų ar kryžių miesteliuose ir kaimuose, taip pat ir tolimose šalyse – ten, kur istorijos sūkurių nublokšti ar savo noru išvykę gyvena lietuviai – liepos 6-ąją vėl skambėjo „Tautiška giesmė“. Lietuvos himnas. Gimęs beveik prieš 120 metų, kvietęs ir raginęs lietuvius pasijusti… lietuviais. Tai, kas oficialu – tarsi savaime suprantama, dažnas net ir iš širdies traukdamas „Tautišką giesmę“ ir žinodamas, kas jos autorius, nelabai ką daugiau ir tepasakytų. O juk Vinco Kudirkos kelias iki jos, kaip ir paties kūrinio likimas, atspindi sudėtingiausią istorijos tarpsnį. Nes tai buvo metas, kai ...
  • „Sūduvos sakalai“ – už miesto ir šalies garbę

    2017-08-01„Sūduvos sakalai“ –  už miesto ir šalies garbę
    Klubo, miesto ir tautine atributika „apsiginklavę“ Marijampolės futbolo komandos „Sūduva“ fanai, susibūrę į klubą „Sūduvos sakalai“, lydi futbolininkus į visas rungtynes išvykose, visada būna ir „Arvi“ futbolo arenoje vykstančiose varžybose. Į ovacijomis, skanduotėmis savo komandą palaikantį spalvingą sirgalių būrį atkreipiamas dėmesį, o atslūgus aistroms klausinėjama apie miestą ir šalį, iš kurios atvažiavę. Liepos 6-ąją, po pergalingai pasibaigusių „Sūduvos“ varžybų su svečių iš Baltarusijos komanda „Šachtior“, klubo fanai susirinko į J. Basanavičiaus aikštę, kad su lietuviais visame pasaulyje sugiedotų Lietuvos himną. – Mes gerbiame savo šalį, saugome jos vertybes. Visada, kur bevažiuotume ar su „Sūduvos“ komanda, ar su Lietuvos rinktine, vežamės Trispalvę, Marijampolės ...
  • Tarp geriausių Lietuvos kariuomenės istorijos žinovų – ir moksleivė iš Kalvarijos

    2017-08-01Tarp geriausių Lietuvos kariuomenės istorijos žinovų – ir moksleivė iš Kalvarijos
    Pirmoji pažintis su Lietuvos istorija Kalvarijos gimnazijos dešimtokei Aivarai Šitkauskaitei prasidėjo vaikystėje, beklausant prosenelės pasakojimų, o dalyvauti konkursuose „Ką žinai apie Lietuvos kariuomenę“ paskatino brolis ir nuo penktos klasės istorijos ją mokantis mokytojas Algimantas Babeckas, todėl, pasak Aivaros, jos pasiekimai – abiejų su mokytoju darbas. Tokie mokiniai – laimė „Ugdyti pagarbą savo Tėvynei, jos praeičiai, tautinėms tradicijoms, skatinti jaunosios kartos patriotiškumą, puoselėti tautinius jausmus, domėtis savo valstybės ir Lietuvos kariuomenės istorija, dabartine veikla ir aktualijomis, formuoti pilietinę mokinių savimonę – tai pagrindiniai mokytojų uždaviniai, ruošiant mokinius ne tik konkursams, bet ir gyvenimui“, – sako Kalvarijos gimnazijos istorijos mokytojas Algimantas Babeckas. Jo organizuojama regioninė ...
  • Kalvarijos vaikų ir jaunimo klubas „Arka“ – bendruomenės gyvenimo šerdis

    2017-08-01Kalvarijos vaikų ir jaunimo klubas „Arka“ – bendruomenės gyvenimo šerdis
    Jauno žmogaus pasaulėžiūros kūrimas prasideda nuo pagarbos šeimai ir savo valstybei. Ir klysta tie, kurie mano, kad meilė Tėvynei, jos tradicijų puoselėjimas – tik gražūs žodžiai švenčių metu iš tribūnų. Patriotinius jausmus puoselėjantis jaunimas buriasi į klubus, vienija bendraminčius, rašo projektus ir ne garsiais lozungais apie patriotizmą ir pilietiškumą, o aktyvia veikla formuoja jaunų žmonių pagarbą valstybei. Tokią veiklą jau antras dešimtmetis vykdo ir Kalvarijos vaikų ir jaunimo klubas „Arka“. „Esame patriotai, savo krašto puoselėtojai ir saugotojai“, – akcentuoja jo nariai.   Jaunimą vienijo didžiulis entuziazmas Klubo susikūrimo pradžia – 2003 metai. Idėja suburti jaunus žmones kilo dviem entuziastingoms studentėms Evelinai Didvalienei ir ...
  • Svajonių darbas – dantų techniko

    2017-08-01Svajonių darbas – dantų techniko
    22 metų marijampolietis Linas Rubinas – laimingas žmogus, nes turi mėgstamą darbą, kurį dirba su dideliu užsidegimu. Tokią laimę patiria tikrai ne kiekvienas, daugeliui pasirinkimas ir apsisprendimas, kuo būti, būna itin sunkus ir neretai nesėkmingas. Linas yra tikras praktikas, įgijęs dantų techniko profesiją, kurią pasirinko sąmoningai, jai rimtai ruošėsi ir iki šiol nenusivylė.   Visada buvo „krapštukas“ Bandydamas prisiminti, kas pakreipė jo kelią link odontologijos, Linas sako, jog visada mėgo knebinėti, ardyti, taisyti, nuo mažens buvo „krapštukas“. „Sėdėdavau garaže, kažką ardydavau, man tai buvo įdomu. Pradžioje viską laužydavau norėdamas pažiūrėti, kaip pagaminta, kas yra viduje“. Tarp Lino giminaičių buvo odontologų, ko gero, galimybė matyti jų ...
  • „Nesigailiu, kad baigiau doktorantūros studijas“

    2017-08-01„Nesigailiu, kad baigiau doktorantūros studijas“
    Apie „moksliuko“ kelią kalbamės su buvusiu marijampoliečiu Roku Valančiumi, kuris šiandien yra Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto Pastatų energinių sistemų katedros lektorius, mokslų daktaras. – Kas paskatino rinktis mokslininko kelią? – Apie mokslininko ir dėstytojo kelią tikrai negalvojau nei vaikystėje, nei pradėjęs studijas universitete. Pirmieji paskatinimai stoti į doktorantūros studijas buvo iš tuomečio baigiamojo magistro darbo vadovo prof. A. Jurelionio. Vėliau, kai jau turėjau oficialų kvietimą studijuoti doktorantūroje, labai skatino artimieji. Jeigu atvirai, ilgai pats dvejojau, ar verta eiti šiuo keliu, nes žinojau, kad jis nebus lengvas ir pareikalaus daug laiko ir kantrybės. Studijuojant doktorantūroje buvo tikrai nelengvų periodų, kai strigo ...
  • Paulius Pultinevičius pakeliui į pasaulio šachmatų olimpą

    2017-08-01Paulius Pultinevičius pakeliui į pasaulio šachmatų olimpą
    Rygiškių Jono gimnazijos II klasės mokinys Paulius Pultinevičius (gim. 2001 m.) tikrai pakeliui į šachmatų olimpą. Taip mano ir jo treneris Rolandas Martinkus, sakantis, kad vaikinas nestovi vietoje ir turi visus duomenis ten užkopti. Per 30 trenerio darbo metų tai pirmas toks išskirtinis mokinys.   Pradėjo vėliau nei kiti Marijampolės žaidimų sporto mokykloje (ŽSM) dirbantis R. Martinkus sako, kad Paulius į šachmatų sportą atėjo kaip visi. Nuo 6 metų dar darželyje pradėjo lankyti pamokas, atėjo su visu būriu vaikų. Po pradinių klasių daugelis metė, tik ne Paulius. Nuo tada ėmė pasiekti rezultatų, o baigęs 5 klasę jau vyko į Europos čempionatą Čekijoje, surinko ...
  • Su spauda – beveik 50 metų

    2017-06-27Su spauda – beveik 50 metų
    UAB „TeleSAT pressa“ spaustuvės direktoriumi dirba Juozas Bilinskas, turintis beveik 50 metų darbo patirtį. Anot paties direktoriaus, su spauda jis draugauja nuo 1970-ųjų. Darbo pradžia buvo Baltarusijoje, Minske, kur mokėsi poligrafijos. Teko dirbti prie leidinių spausdinimo, laužymo, rinkimo linotipu. Šakių rajone gimęs ir užaugęs J. Bilinskas negali pasakyti, kas jį paskatino rinktis tuo metu mažai kam žinomą specialybę. „Tiesiog man patiko šis darbas“, – sako spaustuvės direktorius, nuo 1973 metų pradėjęs dirbti Šakių spaustuvės vedėju. Pasak J. Bilinsko, Šakių spaustuvėje tuo metu buvo spausdinamas rajono laikraštis „Draugas“, tebeeinantis iki šių dienų, ir visa blankinė produkcija. Buvo vienas linotipas (teksto eilučių rinkimo ...
  • Linotipininkės specialybę atrado atsitiktinai

    2017-06-27Linotipininkės specialybę atrado atsitiktinai
    Marijampolės spaustuvėje ilgiausiai dirbanti Laima Kunigonienė pirmuosius žingsnius laikraščių leidyboje pradėjo 1977 metais. Tuomet Marijampolės spaustuvė priklausė Alytaus spaustuvei. Patalpos buvo įsikūrusios P. Butlerienės gatvėje, kur dabar archyvas, joje dirbdavo apie 12–13 žmonių. Laima linotipininkė, jai tekdavo rinkti „Naujojo kelio“ tekstus. Darbas buvo rankinis, raidės liejamos metalinėmis eilutėmis, jas surinkus daromas maketas. Krūvis didžiulis, reikėdavo labai sekti, kad nepadarytum klaidų, nors jos būdavo neišvengiamos. Laima prisimena, kaip kartą atvirkščiai įdėtoje nuotraukoje antys išėjo žemyn galvomis. Dirbama buvo su kenksmingomis medžiagomis švinu, stibiu, alavu. Nuo garuojančio švino spaustuvėje tvyrodavo specifinis kvapas. Didelis krūvis tekdavo ir akimis, visą laiką reikėdavo akylai žiūrėti, kad ...
  • Leidybos istorija Marijampolėje

    2017-06-27
    Vikipedijos enciklopedijoje apie spaustuves Marijampolėje pateikiami tokie duomenys. Pirmąją spaustuvę įkūrė E. Novojevska 1882 metais. Prie jos buvo knygynas. Spaustuvė spausdino kvietimus, sveikinimus, vizitines korteles, veikė apie metus. 1884–1987 m. Marijampolėje dirbo K. Majevskos spaustuvė. 1884 m. spaustuvę įkūrė Z. Rozenfeldas. Jis turėjo knygyną, prekiavo rusiškais vadovėliais. Ši spaustuvė veikė iki Pirmojo pasaulinio karo. 1899–1940 m. dirbo Abramo Aguševičiaus, Raseinių spaustuvininko, spaustuvė. Po tėvo mirties spaustuvę paveldėjo sūnus Aronas Aguševičius. 1941 metais ji nacionalizuota. 1909–1914 m. veikė A. Stoklickio spaustuvė, perkelta iš Kalvarijos. Žinoma ne tik Marijampolėje, bet visoje Lietuvoje, „Dirvos“ bendrovės spaustuvė veikė 1919–1941 metais. Jos įkūrėjai Adomas Dundzila ir Bronius ...
  • Spausdinto žodžio keliais

    2017-06-27Spausdinto žodžio keliais
    Marijampolėje, Lietuvos prezidento Kazio Griniaus memorialiniame muziejuje, vyr. fondų saugotoju dirbantis Tomas Kukauskas sako, kad nuo mažens jį domino istorija. Muziejininkui, gimusiam ir užaugusiam Marijampolėje, ypač įdomi gimtojo miesto istorija.   Marijampolė garsi spaustuvėmis Anot Tomo, įdomiausias laikotarpis XIX–XX amžius, iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, kai tiek visko vyko, tiek kūrėsi. Apie tai muziejininkas veda ir ekskursijas. „Besidomėdamas, kas šiuo laikotarpiu vyko Marijampolėje, atradau ir marijonų spaustuvę“, – sako Tomas. Pasak jo, sudėtinga vienareikšmiškai įvardinti Marijonų spaustuvės veiklos pradžią. Įdomu tai, kad 1938 metų surašymo duomenimis, Marijampolėje buvo apie 15 tūkstančių gyventojų, o mieste veikė keturios ar net penkios spaustuvės. Mūsų mieste buvo įsikūrusi ...
  • Nepriklausomybės akto signataras Saliamonas Banaitis – spaustuvininkas ir kultūros veikėjas

    2017-06-27Nepriklausomybės akto signataras Saliamonas Banaitis – spaustuvininkas ir kultūros veikėjas
    1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Vasario 16-osios Aktą pasirašė dvidešimt Nepriklausomybės Akto signatarų. Tarp jų ir iš Šakių rajono kilęs Saliamonas Banaitis, kurio parašas antras, po daktaro Jono Basanavičiaus. Signataro veikla daugiausia buvo siejama su jo įkurta lietuviška spaustuve Kaune, įsteigta pirmąja lietuviška gimnazija Kaune, lietuvybės puoselėjimu, knygnešio dalia. Šio žmogaus, paskyrusio savo gyvenimą modernios ir kultūringos Lietuvos kūrimui, vardas ilgus dešimtmečius buvo pamirštas. Gyva lietuviška dvasia Daug medžiagos apie šį signatarą galima rasti dr. Viliaus Užtupo išleistose knygose „Saliamono Banaičio spaustuvė“, „Saliamonas Banaitis: spaustuvininkas, kultūros veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras“, taip pat Povilo Baršio ...
  • Ilgai blaškęsi galiausiai apsistojo gimtajame mieste

    2017-06-27Ilgai blaškęsi galiausiai apsistojo gimtajame mieste
    Agnė Zienienė gimtąją Marijampolę į Airijos sostinę Dubliną buvo išmainiusi net porą kartų. Emigravusi ir sugrįžusi, tačiau čia taip ir neradusi, ko tikėjusis, į svetimą šalį laimės ieškoti vyko iš naujo. Ir nors ten susikūrė patogias gyvenimo sąlygas, žinojo, kad vieną dieną į Lietuvą vis tiek sugrįš. Išvyko neradę darbo Pirmą kartą į Airiją Agnė išvyko 2008 metais. Tuomet dar su vaikinu Almantu, kuris dabar yra jos vyras, emigruoti nusprendė Lietuvoje taip ir nesuradę tinkamai apmokamo ir mėgiamo darbo. Nuvykusi į Dubliną pora apsistojo pas jau ten gyvenančius vyro artimuosius. Nors kalbos gerai nemokėjo, darbą Agnė susirado greitai. Vienoje iš Dublino degalinių ...
  • Užsitęsusios atostogos Anglijoje

    2017-06-27Užsitęsusios atostogos Anglijoje
    Marijampolietė Agnė Kapočė Londone praleido beveik 5 metus. Nepaisant to, kad turėjo kvalifikuotą ir gerai apmokamą darbą, moteris nusprendė grįžti į Lietuvą. Pagrindinės priežastys – sveikatos apsaugos sistema ir artimųjų ilgesys.   Vyko tik atostogauti Baigusi anglų kalbos studijas jauna specialistė pradėjo dirbti mokytoja. Vasaros atostogų metu pusseserė, kuri tuo metu gyveno Londone, pakvietė merginą pas save pasisvečiuoti. Minties ten pasilikti Agnė neturėjo, tačiau netikėtai atsiradęs darbo pasiūlymus jos planus apvertė aukštyn kojom. – Būnant Anglijoje pusiau juokais, pusiau rimtai ėmiau dairytis į darbo skelbimus. Kadangi su anglų kalba problemų neturėjau, galėjau rinktis net iš kelių pasiūlymų. Lietuvoje manęs niekas, išskyrus darbą, nelaikė. Mokykloje, ...
  • Agnė Alaburdaitė: studijų Hagoje paviliota karjeros nutarė siekti Amsterdame

    2017-06-27Agnė Alaburdaitė: studijų Hagoje paviliota karjeros nutarė siekti Amsterdame
    Dar mokydamasi kostiumo dizaino meno Vilniaus dailės akademijoje marijampolietė Agnė Alaburdaitė sukūrė ne vieną drabužių bei aksesuarų kolekciją, o jos darbai buvo pastebėti ir puikiai įvertinti ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Baigusi studijas mergina siekti karjeros ir kurti tolesnį gyvenimą nusprendė Olandijoje sostinėje. Sako, konkurencija ten didelė, tačiau galimybių kur kas daugiau. Ar kada nors grįš į Lietuvą mergina sako nežinanti – nebent tada, kai kūrėjams čia atsiras palankios sąlygos kurti. Mergina prioritetą teikia mokymuisi ir tobulėjimui.   – Kada prasidėjo ir kaip tęsėsi Tavo kelias mados pasaulio link? – Dar mokyklos laikais, kai pradėjau žavėtis įdomaus dizaino rūbais bei daiktais. Iš ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.