Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Myliu Gyvenimą visa širdim ir siela, visa esybe

Elena Parachonkienė sako, kad jos kūryboje – daug šviesos, daug geltonos spalvos.Užkalbėk rytui tylą.
Palaukėj geltonas
saulėgrąžų tvanas
gieda išsiilgtą
giesmę laukams.
Laikas pina kasas
vaikystės baltais kaspinais.
Krinta geltoni
žiedai į širdį.
Užkalbėk rytui tylą.
O pavasarį atplėšus
duris saulėgrąžų tvano
su ilgesiu lauk.

Tai eilėraštis iš šiais metais išleisto marijampolietės Elenos Parachonkienės eilėraščių rinkinio „Saulėgrąžų užkalbėjimas“. Išleido jį po ilgos pertraukos. Tą laiko tarpsnį, kai Marijampolės literatų gyvenime jos balso negirdėjome, neskaitėme jos naujų eilėraščių, Elena skyrė jauniausiam savo sūnui Liutaurui, namams, kurie, kaip vėliau išsikalbėjome, taip pat yra „ne tik statyba, bet ir kūryba“, ir darbui banke – šiame versle sukasi jos šeima. Visu tuo, žinoma, užsiima ir dabar. Tačiau… sūnui jau šešiolika, namai įrengti – atsirado gal kiek daugiau laiko, o gal naujuose šeimos namuose ramioje gatvelėje taip užbūrė lakštingalų trelės, kad poreikis kurti vėl atbudo su visa jėga. Tad neseniai švęstą jubiliejų Elena sutiko nutapiusi kelias dešimtis paveikslų ir išleidusi knygelę. Šią gal šiek tiek inspiravo artėjanti šventė – norėjosi tuo, kas sukurta pasidalinti su artimaisiais ir tais, kurie jos kūrybą mėgsta.
Neseniai pasirodęs eilėraščių rinkinys „Saulėgrąžų užkalbėjimas“ – atbudusio kūrybinio poreikio rezultatas.Nors… Tai tik paviršinė, išorinė priežastis. Kūrėjos genas, kai jis stipriai išreikštas, dingti negali – vėliau ar anksčiau pajunti poreikį. Elena sako, kad jai mintis kūrybos link labiausiai kreipia sąlytis su gamta. Greta namų esantis Ramybės parkas, Šešupė. Išsikalbame, kad renkantis gyvenamąją vietą geriausiai kliautis širdimi, nes nuo to labai daug priklauso būsena.
Gamtos daug ir Elenos kūryboje. Visa kita – jausmai, filosofiniai atradimai tarsi įsupti į jos foną. Taigi rezultatas – subtilus. „…Už lango – saulėgrąžų tvanas. Lyg susitarusios visos pražydo. Vėjas pirštais šiurena, kutena jų galveles. Taip skaisčiai tik saulėgrąžos švyti. Viskas laikina šiam pasauly. Net geltonas saulėgrąžų tvanas“. Juk tai iš tiesų ne apie saulėgrąžas, o apie mūsų būtį ir apie grožį, kuris padeda gyventi ne kasdienybe, o kitu, labiau pasąmoniniu lygmeniu.
Saulėgrąžos – vienas mėgstamiausių įvaizdžių. Jas ne kartą yra ir tapiusi. Tapybos Elena sako specialiai nesimokiusi, tačiau visada jautusi potraukį. Prieš dvidešimt metų Sasnavoje surengė parodą, o po to jau dažų ir drobės, sako, griebdavusis labiau priešokiais. „Tapymas – man – geriausias būdas išlieti susikaupusias emocijas. Nutapau paveikslą ir pajuntu ramybę. Tai puikiausia meditacija, o dar ir sukuri kažką gražaus“, – sako E. Parachonkienė.
Tapymas – emocinė iškrova, geriausia meditacija.Ar kūryba žmogų daro laimingesnį? Palietus šią temą, atsakymai dažniausiai būna „taip“, nors tai daryti kartais ir nelengva. Bet dar priklauso, su kokia gyvenimo filosofija eini kūrybos keliu. Elena išsitaria rašanti tik iš vidinio poreikio, todėl kūrybinių kančių jai nebūna. „Aš arba rašau, arba ne… – juokiasi pašnekovė. – Turi būti emocinis proveržis ar sukrėtimas, kad gimtų eilėraštis. Jei to nėra – savęs neprievartauju.“
Na, o apie savo gyvenimo filosofiją sako, kad nuostabiausia dovana, kurią gauname visi šioje žemėje, yra Gyvenimas. „Jis man – ir pilnas netikėtumų, skaudinantis, ir pakylėjantis virš pilkos kasdienybės, teikiantis palaimą, liūdinantis ir džiuginantis. Kartais su lengvu pykčio proveržio potėpiu, bet dažniau sklidinas meilės, gėrio, grožio. Kas man yra kūryba? Geismas pažinti save ir pasaulio slėpinius, meilės suvokimas ir pajautimas, gyvenimo ir sielos džiaugsmo teigimas. Ir eilėraščių kūrimas, ir tapyba – tai noras pasislėpti nuo skaudinančių jausmų, bandymas užpildyti dvasinę tuštumą, pabėgti nuo buities rūpesčių, nuo kasdienybės. Nuo nemeilės, nuo liūdesio, nuo netelpančio sieloj ilgesio, nuo praradimų ir atradimų“, – sako E. Parachonkienė.
Kai sunku, tikina skubanti į gamtos glėbį. Ji nuramina, paguodžia, priglaudžia. „Kas gali būti gražiau už tekančią ir besileidžiančią saulę, kai rausvi spinduliai užlieja jūrą didingu spindesiu? Kas gali būti gražiau už lakštingalos treles, kai pabundi nuo orą virpinančios giesmės? Tada kyla noras užfiksuoti akimirkas drobėje ir eilėraštyje. Mano kūryboje daug šviesos, daug geltonos spalvos. Ilgiuosi pavasarinio saulėgrąžų tvano, užliejančio širdį, palaukę. Taip giedra, gera, džiugu. Rašydama išsakau skausmą ir džiaugsmą, kančią ir meilę. Myliu Gyvenimą visa širdimi ir siela, visa esybe. O kūryba padeda tai išjausti“, – mintimis dalijasi kūrėja.
Visa jos kūryba, pasak Elenos, suskirstyta tarsi etapais. Pirmas – kai augino sūnus Artūrą ir Karolį, kitas – namų statyba ir kūrimas. Trečias etapas – sūnaus Liutauro auginimas ir anūkų Deimantės ir Kristupo gimimas. Visi tie tarpsniai pilni sumaišties, gaivaus vėjo, nerimo, rūpesčio, džiugesio, žavesio.
Pokalbio metu prisimename Marijampolės literatų klubą „Sietynas“. Anksčiau E. Parachonkienė aktyviai dalyvavo šio klubo veikloje, vienu metu jam netgi pirmininkavo. Klubas leisdavo almanachus, buvo miela bendrauti su kitais kūrėjais – likę nostalgiški prisiminimai. Norėtųsi šiam klubui palinkėti atsigauti, būti kūrybiškam, vienijančiam…
Jolanta RAČAITĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.