Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Steponas Januška: po penkiolikos metų tylos sukūrėme būsimų hitų albumą

Balandžio 9 d. grupė „Studija“ pradeda naujo albumo pristatymo turą po Lietuvą. „Paskutinis grupės „Studija“ albumas buvo išleistas 2003 metais. Mes negalime atsidžiaugti tuo kūrybiniu įkvėpimu,tiek metų nieko neparašyti, o dabar tiesiog prasiveržė! Į albumą sudėjome 15 dainų. Visomis jomis labai tikime ir labai laukiame su sitikimų su klausytojais, esamejųišsiilgę”, – sakogrupės vokalistas Steponas Januška.

 

Išsiveržė lyg ugnikalnis

Paskutinis „Studijos” koncertinis važiavimas per Lietuvą vyko, kai buvo švenčiamas grupės trisdešimtmetis.„Kai buvo mūsų 35-metis, surengėme koncertą Klaipėdos arenoje. Tad jau esame išsiilgę Lietuvos miestų, susitikimų su klausytojais.

Juk kažkada, vadinamaisiais mūsų auksiniais laikais kiekvieną mėnesį turėdavome bent 15 koncertų. Tad tas štilis kūryboje ir koncertinėje veikloje gerokai pabodo“, – juokiasi Steponas Januška. – „Mes labai džiaugiamės, kad lyg koks ugnikalnis išsiveržė mūsų kūrybiškumas. Sukūrėme daug gražių dainų, dalį net teko palikti kitam albumui. Mes atgimėme kūrybine prasme. Ateikite į mūsų koncertus, norime pasidalinti savo kūrybiniais džiaugsmais, atradimais, gera muzika“.

Grupė „Studija“ pradėjo gyvuoti  1979 metais, legendinės grupės įkūrėjais tapo penki studentai. Tik po septynių metų grupės pavadinimą patvirtino Kultūros ministerija (tokios buvo to laikmečio taisyklės). Keturiasdešimt metų grupės sudėtis beveik nesikeitė. Nors,kaip juokdamasis sako Januška, labiausiai nepastovus grupės elementas – vokalistės.

 

Keturiasdešimt metų kartu

Paklaustas, kaip pavyko taip ilgai išlikti grupei, Steponas Januška sako, jog į muziką jie nežiūrėjo kaip į žaidimą, tai buvo jų gyvenimo pasirinkimas. „Pramogų versle yra tokia lyg nerimtumo situacija, kai gali drąsiai įlįsti, pasižaisti kaip smėlio dėžėje ir numojęs ranka išeiti kitur. Peržvelgus tų vienadienių išsišokimų šou pasaulyje istorijas, pamatysit, kad dauguma tų, kurie prieš 15 ar 20 metų sukelė bangas, jie dabar visai kitose srit

yse darbuojasi. Mūsų grupė buvo sukurta iš pašaukimo. Mes profesionaliai ir pagal išsilavinimą, ir pagal požiūrį į muziką. Jeigu mums būtų nepavykę sukurti kažką tokio kaip grupės „Studija“ kūrybinis ženklas, atpažįstamumas, kūrybinė sėkmė, mes, matyt, grotume kažkur tyliai, ramiai. Bet jeigu jau pasuki į kūrybinį kelią, jeigu turi kūrybinių galių, jos yra

originalios, jos atspindi grupės stilių, braižą, tada, manau, klausytojas įsidėmi tokią grupę ir laukia iš jos naujų kūrinių, koncertų“, – svarsto Januška.

Per keturias dešimtis grupėje pasikeitė tik vienas muzikantas – bosistas, tai įvyko prieš metus. „Tam tikrais periodais grupėje būdavo daugiau muzikantų. Vienais atvejais tai lėmė tuometinės mados, kitais atvejais tiesiog finansinės galimybės. Buvo toks periodais, kai grupėje buvo 11 muzikantų, bet tie penketas studentų, kurie viską pradėjo, yra kartu nuo pat pradžios“, – šypsosi Stepas.

 

Kitos grupės narių pareigos

„Mes ir šeima, ir draugai, ir brigada, ir komanda. Visi šie epitetai tinka, nes mes kartu jaučiamės gerai, vienas kitą suprantam. Mes atleidžiam vienas kitam netobulybes ir naudojamės vienas kito stiprybėmis. Esam pasiskirstę pareigomis, mūsų šeimoje kiekvienas turi įprastus darbus. Žinom, kad su vienu ar kitu dalyku nebus problemų, nes aišku, kas yra už tai atsakingas. Vairuoja mūsų būgnininkas Valdas Galdikas. Buvo laikotarpis, kai turėjom savo

nuosavą autobusiuką. Tada per mėnesį būdavo 15-20 koncertų. Ir taip būdavo kiekvieną mėnesį! Daugelis Lietuvoje žinojo tą mūsų bordo spalvos mersedesą. Važinėjom daug metų po Lietuvą ir kai mes jį pardavėm, tas žmogus, kuris jį nusipirko, paliko visas ant autobuso priklijuotas reklamas ir lipdukus. Po to dar keletą metų būdavo daugybė kuriozų dėl to automobilio. Žmonės mums skambina, sako, matėm jūsų autobusą Šilalėj, atvažiuokit ir pas mus koncertuoti, netoli gi būsit“, – prisimena Stepas.

Klavišininkas Raimundas Jonutis grupėje turi buhalterio pareigas. „Mes jį net vadinam „direktorium“. Jis tvarko visus buhalterinius dalykus, yra ir mūsų įstaigos tikrasis vadovas. Taip kad direktorius be kabučių“, – šypsosi Januška. – „Virginijus Pažemeckis, gitaristas, yra atsakingas už visą techninę įrangą, už gerą skambesį. O dabar, kai vietoj mūsų ilgamečio bosisto Gintauto Litinsko atėjo Paulius Stonkus, jaunas bosistas, irgi labai gerai nusimanantis technikoje, žingeidus, smalsus ir daug žinantis, tai susiformavo naujas tandemas. Jaunoji ir senoji karta, kurie dirbdami kartu demonstruoja labai gerą rezultatą garso srityje. Tai irgi nulėmė tai, kad grupė šoktelėjo į modernų, šiuolaikinį skambesio lygį“.

 

„Studijos“ moterys

Moterys – ta grupės sudėties dalis, kuri dažniausiai keičiasi nuo pat grupės įkūrimo.„Reikia pasakyti, kad kai grupė įsikūrė dainininkių daug metų nebuvo. Jos pradėjo atsirasti tuo metu, kai mes baigėm mokslus ir „nusėdom“ Klaipėdoje į garsųjį naktinį klubą „Neringa“. Kai grojom ten, reikėjo dainininkių, nes tokia buvo mada – buvo rengiamas vadinamosios varjetė programos restoranuose ir naktiniuose baruose. Ir ten jau programoje turėjo dainuoti bent keletas dainininkų. Jei nebūtų buvę moters dainininkės, programa būtų laikoma skurdžia. Todėl mūsų grupėje pradėjo rastis moterys. Jei keisdavosi programa, keisdavosi ir dainininkės. Pirmoji pastovi dainininkė, kuri pradėjo dainuoti su grupe Studija, buvo Irena Starošaitė“, – pasakoja Stepas Januška.

Su grupe „Studija“ koncertavo Larisa Čekasina, Rūta Ščiogolevaitė, Kristina Jatautaitė. Naujo grupės albumo pristatymo koncertuose pasirodys jauna vokalistė Edita Bodrovaitė. „Larisa, Kristina ir Edita yra mano studentės. Į tą mūsų vyrišką kolektyvą jos įnešdavo to moteriško žavesio, ganėtinai skirtingo, nes kiekviena dainininkė pagal charakterį ir būdą labai skirtingos. Kiekviena paliko pėdsaką mūsų grupės istorijoje“, – sako Stepas.Edita Bodrovaitė grupėje dainuoja penktus metus.

 

Naujas albumas „Neliūdim“

„Tikimės, kad su naujo albumo išleidimu ir su naujais mūsų kūrybiniais pasiekimais šoktelėsime atgalį sėkmės kelią, lyg laiko mašina grįšime į auksinius „Studijos“ laikus.Šiais metais norime surengti daug koncertų. Balandžio mėnesį aplankysime Marijampolę (04.09), Kauną (04.11), Šiaulius (04.25) ir Alytų (05.05). Didieji koncertai numatyti rudeniui, tuomet turėsime ir CD. Nors dabar muzika persikėlė į virtualę erdvę, tačiau vinilinės plokštelės, CD vis dar išlieka lyg įrodymu, kad grupė turi albumą; tai materiali muzikos forma. Žmonės mėgsta įsigyti albumus kaip knygas į savo bibliotekas ar kaip suvenyrus iš koncerto“, – pastebi Januška naują tendenciją.

Visą kūrybą grupė planuoja įkelti ir į virtualias formas. „Šiuolaikinės technologijos veržiasi į visų amžiaus grupių klausytojų gyvenimus, tad negali sakyti, kad tik jaunimas klausosi muzikos internete, o vyresni tik į koncertus vaikšto. Mes žengiame su laiku, matome ir naudojamės viskuo, kas nauja. Kaip klausysimės muzikos po poros metų sunku net įsivaizduoti, bet neabejoju, kad gyvai grojamos muzikos, dainininkų balsų žmonės norės klausytis ir eis į koncertus“, – įsitikinęs Steponas Januška.

 

Naujos dainos

Steponas pratrūksta užkrečiančiai juoktis paklaustas, ar parengė būsimų hitų albumą: „Labai norėtųsi, tačiau dažniausiai albumas laikomas sėkmingu, jei bent 5 dainos tampa hitais. Mūsų naujajame albume bus dvi dainos iš praeito grupės periodo: daina „Vaikystė“ (sukurta 1983 m.), jai sukūrėm naują aranžuotę, ji skamba šiuolaikiškai; kitas kūrinys „Nieko nesakyk“, tai Virginijaus Pažemecko daina iš jo gyvenimo periodo, kai jis grojo grupėje „Dilema“. Daina atliekama duetu su Edita. Ši daina jau turi savo gerbėjų būrį. Dalis naujų dainų jau įgrotos ir skamba radijo stotyse. Daina „Vasara jau šalia“ jau trypčioja kaip nori tapti hitu ir mes tikime šia daina. Neabejoju, kad hitu galėtų tapti daina „Jei turi svajonę“ ir sėkmę prognozuoju dainai „Neliūdim“. Mes taip pavadinome ir albumą“.

Iki vasaros pradžios turėtų pasirodyti vienos dainos klipas, iš viso numatyti trys naujo albumo „Neliūdim“ dainų klipai.

Grupės „Studija“ koncertus organizuoja kūrybos studija Showart. Bilietus platina www.bilietai.lt

 

 

 

 

 

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.