Marijampolės Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje praėjusią savaitę įvyko susitikimas su dvasininku, poetu, eseistu Benu Lyriu.

Benas Lyris – jau visiškai prigijęs kunigo Audriaus Martusevičiaus pseudonimas, kuriuo jis žinomas kaip kūrėjas, eseistinių minčių reiškėjas. Savo dvasiniais patyrimais, išmintimi ir poetiniu talentu jis dalijasi leidžiamose knygose (į Marijampolę buvo atvykęs pristatyti jau trečios, kuri vadinasi „Tavo meilė – mano akys“. Dar yra išleidęs knygas „Mano popierius – Tavo širdis“ ir „Liturgija meilės“). Dvasininkas dažnai yra kviečiamas į susitikimus, įgijęs didelį populiarumą – pirmiausia jį pelnė savo minčių raiška bendraudamas su žmonėmis ir socialiniuose tinkluose. Plati šio kunigo gerbėjų auditorija rodo, kad tikras dvasingumas, gebėjimas nesumeluotai jį reikšti visgi yra vertinamas, jo alkstama ir ieškoma. Taigi ne visai tiesa, kad esame tik vartotojiška visuomenė. Tiesiog ieškoma nepaviršutiniškų dalykų, nuoširdumo, nebanalios išminties.
Į Marijampolę Beną Lyrį pasikvietė grupė pedagogų, kurie norėjo „kažko sielai“. Dvasininkas atvyko kartu su kylančia operos dainininke Giedre Kapušaite, savo repertuaru puikia antrinusia kalbėtojo mintims.
Kunigo ir poeto įdomu klausytis, todėl susitikimuose paprastai mažai laiko lieka poezijos skaitymui. Taip buvo ir šį kartą, bet atėjusieji galėjo įsigyti B. Lyrio poezijos knygelių.
Labai svarbu save priimti tokį, koks esi, pajusti, kas esi, ir siekti būti geriausia savo versija, bet neapsimesti, nevaidinti net prieš patį save – tokia buvo viena pagrindinių susitikimo minčių. „Šis susitikimas – mano kelionė į jus. Būkime labai nuoširdūs, – sakė B. Lyris. – Mintis ir žodis dažnai atstoja gydymą. Rašau ir dėl to, kad kartais, kai matau, jog žmogui labai sunku, vietoje žodžių galėčiau paduoti knygą.“ Jis kalbėjo apie tai, kad į pasaulį, jeigu tėvai mūsų laukė su meile, ateiname labai geri. Bet vėliau privalome būti stiprūs, kad nebūtume įskaudinti. Labai svarbu jausti ribą, kad neprarastume savęs… Mūsų pašaukimas, pasak kunigo, būti kuo labiau žmogiškiems. Kuo esame žmogiškesni – tuo arčiau Dievo. Būtent tai yra svarbiausia, svarbiau negu nuolatinis „atsižymėjimas“ apeigose, jeigu ten eini tik iš pareigos.
Mūsų pašaukimas – kelias į save. Nekopijuoti kitų, o įsiklausyti į patį save, drįsti būti savimi. Tėvams nereikėtų iš vaikų reikalauti, kad jie būtų kažkuo kitu ar „kaip kiti“, o stengtis suvokti jų asmenybes ir padėti joms atsiskleisti.
Labai išmintingai dvasininkas akcentavo, kad svarbiausia yra savo gyvenime priimti ir tai, ko negalima pakeisti – artimųjų ligą, ištikusias nesėkmes, liūdesį. Įvairūs sėkmės mokytojai moko gyventi tik pozityviomis emocijomis, tačiau dirbtinai ant problemos užklojus pozityvumo sluoksnį gali likti žaizda, kuri netrukus atsivers. Nenugalimus mus daro gebėjimas priimti savo žaizdas, savo vidinį netobulumą ir siekti tapti savo pačių, ne kieno nors kito geriausia versija. Bandant apeiti sunkumus ar keisti kitus žmones gali susidaryti daugybė gyventi trukdančių problemų. Kiti mūsų problemų neišspręs – svarbiausia klausytis savo vidaus. Tik tuomet galima išgirsti Dievą. „Pradžioje jis kalba tyliu šnarėjimu, jeigu to neišgirsti – per sąžinę, o jeigu ir to negirdi – per problemas, tačiau tai – kalbėjimas iš meilės, kad leistum sau sustoti, pajusti gyvenimo džiaugsmą. Jeigu to paklausai, vyksta stebuklai“, – dalijosi mintimis kunigas ir kūrėjas.
„Mūsų tikslas – kituose pažadinti jų pačių jėgą gyventi, o ne pumpuoti pozityvumą ir savo požiūrį. Mano knygų, kalbėjimo tikslas – padėti žmogui išmokti gyventi su savimi, priimti savo visumą. Kitus taip pat turėtume stengtis pirmiausia priimti, o ne vertinti kritiškai“, – sakė kunigas.
Perfekcionizmas – dar viena iš mūsų asmenybes griaunančių savybių. Neverta juo didžiuotis, jis veda prie depresijos, net prie savižudybės. Kaip su tuo kovoti? Nuolat stebėti, ar nekeliame sau per didelių reikalavimų. Priimti save netobulą. Apskritai geriausia gyvenime, pasak dvasininko, mėgti lengvą džiazą.
Kartais skaudina kitų liejamas negatyvas, tačiau reikėtų sau priminti, kad tai darantis žmogus tik rodo ir lieja savo vidų. „Galvokime – jis toks, leiskime jam tokiu būti, ne mums teisti… Mažiau principų ir daugiau džiazo gyvenime“, – mintimis dalijosi kalbėtojas.
Dar buvo kalbama apie tai, jog klaidos – neišvengiamos, neverta net siekti jų visiškai išvengti. „Jas uždengsime mylėdami. Geriausia, ką galite padaryti – tai nelaukiant atlygio kažką gero pasakyti ar padaryti šalia esančiam. Vertingiau, negu atgailauti už klaidas, yra kurti, ką sugebame geriausia. Nekaltinti savęs, mylėti save – nemylėdami savęs negalėsime mylėti kitų ir pasaulio.“
Jolanta RAČAITĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos