Apie patyčias vaikai paprastai vengia kalbėti, neskuba pranešti tėvams ir mokytojams, nes tai nemaloni patirtis, be to, ko gero, daugelis mano, kad patys kalti, jog sulaukia patyčių…
Dėl patyčių net susergama…
Asta, prisimindama savo mo-kyklinius metus, pasakoja apie ignoravimą: kai visa klasė rengia vakarėlį, bet nekviečia tik tavęs vienos… Sužinai tik po visko, kad kažkas vyko. Ji taip pat sulaukdavo pašaipių replikų, nes buvo apkūnoka.
Aušra pasakoja, kad bendraklasį mokytoja užsipuolė per pamoką sakydama, kad jeigu šis nesimokys, tai kaip ir jo motina turės dirbti „skuduryne“ pardavėja…
Gimnazistė trečiokė Emilija pasakoja apie jos bendramokslį Simą, kuris yra kitoks nei kiti, labiau nervingas, užsiplieskiantis, taigi vaikai iš jo juokiasi, kai jis pratrūksta. Taip pat Simas akivaizdžiai pataikauja (ar bent taip atrodo kitiems) mokytojams, už tai irgi susilaukia bendraklasių pašaipų. Dar jo apranga nemadinga, drabužiai nutrinti, nenauji, tai irgi tampa pagrindu jį užgaulioti.
Dvidešimt šešerių metų Rimantas pasakoja, kaip atėjo į susigyvenusią klasę būdamas šeštokas, taigi tapo pašaipų objektu.
Sulaukdavo replikų dėl savo stambesnės kūno kompleksijos. Jeigu supykdavo, jam išrausdavo veidas, taigi kiti iš karto matydavo, jog jis reaguoja… Buvo laikas, kai vaikas negalėdavo prisiversti eiti į mokyklą. Rimantas jautėsi atskirtas, po kurio laiko už užgaulius žodžius ėmė duoti „grąžos“ kumščiais, kiti jo pradėjo bijoti. Tada keliese prispjaudė į jo sportinius batus. Mama kreipėsi į mokyklos administraciją, kaltieji turėjo išplauti batus, priekabės liovėsi. Klasės auklėtoja elgėsi pasyviai, sakydavo Rimanto mamai, jog mato, kad jos sūnus izoliuotas, vienas, bet nieko nesiėmė, kad tai pasikeistų. Rimantas sako ištvėręs tą laiką, nepalūžęs, bet pašlijo sveikata.
Ką laikyti patyčiomis?
Ne visi teisingai supranta, kas yra patyčios. Vieni sako, kad jeigu nesimušama, nesistumdoma, o tik pasišaipoma, tai nėra ir patyčių. Kitiems atrodo, kad nėra patyčių, kai vaikas visų ignoruojamas, nekviečiamas į bendras veiklas. Dar kiti nelaiko patyčiomis prasivardžiavimo, juk būna, kad pravardes mokiniams duoda net ir mokytojai ar tėvai.
Tinklapyje „Be patyčių“ rašoma, kad patyčios – įvairus elgesys, kai vaikai žemina, skaudina vieni kitus. Tai gali būti kabinėjimasis, pravardžiavimas, erzinimas, stumdymas, mušimas, pinigų, kuprinės, sąsiuvinių ar kitų daiktų atiminėjimas, apkalbinėjimas, ignoravimas, gąsdinimas, piktų, erzinančių SMS žinučių ar elektroninių laiškų siuntinėjimas.
Kartais patyčios gali atrodyti panašios į draugų pajuokavearfhma kre7nuefore.