renkame


 

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 



 

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Marijampolės krašto viešojo transporto istorijos štrichai (Sūduvos istorijos puslapiai)

(Pradžia Nr. 37)
Štai toks autobusas 1923 m. kursavo maršrutu Lazdijai–Krosna–Marijampolė–Kaunas.Tais pačiais 1914 metais, kaip rašo istorikas Benjaminas Mašalaitis, pradėjo kursuoti autobusas maršrutu Marijampolė–Virbalis (benjamino.blogas.lt).
Po karo, 1919–1920 metais, bandyta pradėti reguliarų autobusų eismą tarp Kauno ir Marijampolės, taip pat tarp Kauno ir Alytaus, tarp Kauno ir Utenos.
Laikraštis „Lietuva“ 1919 m. liepos 4 d. numeryje informavo apie pradėjusius važinėti „keleivių automobilius“ tarp Kauno ir Suvalkų. Jie iš Kauno išvykdavo antradieniais, ketvirtadieniais ir sekmadieniais 8 val. ryte, o iš Suvalkų – pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais 10 val. ryto, kelionėje užtrukdavo 6–7 valandas.
1920 metų vasario 13-osios laikraštyje „Lietuva“ buvo išspausdintas tokio turinio skelbimas: „Automobilių važinėjamoji kontora praneša gerbiamajai publikai, kad nuo antradienio, vasario 10 dienos kasdiena pradės važiuoti automobiliai tuo tarpu Kauno, Mariampolės, Vilkaviškio, Virbalio, Kibartų ruožu. Iš Kauno išeis lygiai 7 v. ryto“.
Tiesa, iš šio skelbimo nėra aišku ar kursuoti pradėjo autobusai, ar lengvieji automobiliai. Automobiliu tuomet galėjo būti pavadintas ir autobusas (dar vienas populiarus to meto pavadinimas – autovežimiai, jais taip pat buvo vadinami ir leng-vieji automobiliai, ir autobusai, ir sunkvežimiai – aut. pastaba), o tikslūs pavadinimai, tokie, kokius vartojame šiandien, nusistovėjo daug vėliau.
Ar tuomet iš Kauno į Suvalkiją pradėjo kursuoti autobusas, ar leng-vasis automobilis, svarstyti verčia ir faktas, kad keliaujančių anuomet nebuvo daug. Žmonės gyveno skurdžiai, o daugumos jų reikalai dažniausiai buvo sutvarkomi artimiausiame miestelyje, retas kuris turėjo priežasčių vykti kur nors toliau. Be to, kur buvo galima (kad ir iš Kauno į Vilkaviškį), ten keliauta traukiniais. Kad ir kokie negreiti, jie tuomet vežė visgi greičiau, nei ne itin tobuli pirmieji automobiliai, kuriems teko ir papildomas iššūkis – itin prastos kokybės keliai.
Kokie trečiojo dešimtmečio pradžioje buvo keliai, gerai iliustruoja žurnale „Lietuvos sparnai“ (1939 m., Nr. 13) išspausdintas interviu su senu šoferiu (stažas nuo 1912 metų) Pranu Valiukoniu, anuomet vežiojusiu ministrus ir kitokius ponus. Jis prisimena, kad trečiojo dešimtmečio pradžioje keliai ne tik duobėti ar išmalti buvo: vinys ir kiti aštrūs dalykai nuolat pradurdavo padangas, kurių ir trūko, jos buvo brangios. „Du, trys kilometrai ir lipk taisyti. Krapštais, krapštais, kol sulipini, kol uždedi – dvi valandos praeina. Nesuprantu, iš kur tų vinių kelyje atsirasdavo. Pavažiuoji, ir lipk vinis, uknolius traukyti. Kartą, grįžęs sveikas iš Marijampolės, sakau saviems šoferiams, kad padangos nei sykio nešnypštė. Ėmėsi už galvos, stebėjosi ir netikėjo…“ – pasakojo P. Valiukonis.
Be prastų kelių, netrūko ir kitų bėdų. Šalyje trūko kuro, tad reguliarūs autobusų reisai dažnai nutrūkdavo dėl jo stokos, autobusai dažnai vėluodavo, sugesdavo kelyje, keleiviai patirdavo visokių nepatogumų. Galima prisiminti, kad 1921 m. lapkričio pabaigoje sugedus autobusui, vykusiam iš Kauno į Marijampolę, žinomai rašytojai Žemaitei teko nakvoti lauke. Rašytoja sušalo, susirgo plaučiu uždegimu ir gruodžio 7 d. mirė.
1920 metais Kaune savo veiklą pradėjo Amerikos lietuvių akcinė prekybos bendrovė („Amlit“), prekiavusi kompanijos „Ford“ automobiliais, o vėliau pati Lietuvoje gaminusi autobusų kėbulus, panaudodama tam „Ford“ važiuokles. Kai kur teigiama, kad būtent „Amlit“ organizavo autobusų eismą Suvalkijoje. Tačiau yra ir kitokių žinių.
Laikraštis „Diena“ ( 1929-01-15), rašydamas apie Lietuvos pašto dešimtmetį teigia, kad „provincijoj paštas daugiausia vežiojamas arkliais ir tik paskutiniais laikais daugiau imama naudotis autobusais. Tose Lietuvos dalyse, kur yra plentai, pavyzdžiui, Suvalkijoje, jau 1922 metais reguliariai kursuodavo specialiai pašto autobusai „Express“, nudažyti tarptautinės paštų sąjungos priimta geltona spalva ir paženklinti vamzdeliais bei valstybiniu Vyčiu.“
Smulkiau apie tai randame žurnale „Technika ir ūkis“ (1938 m., Nr. 4–6), kuris taip pat rašo, kad tvarkingas reguliarus susisiekimas ruože Kaunas–Marijampolė–Kalvarija–Lazdijai–Alytus (taip pat ruožuose Garliava–Prienai ir Kaunas–Zarasai) buvo organizuotas nuo 1922 m. pradžios. Mat dar 1921 m. rugsėjo 27 d. Pašto, telegrafo ir telefono valdyba pasirašė sutartį su J. Grigaičiu „įrengti kasdieninį automobiliais susisiekimą vežiojimui pašto korespondencijos, keleivių, prekių ir krovinių“. J. Grigaičiui (vėliau – bendrovė „Ekspress“) pavyko organizuoti tvarkingą reguliarų susisiekimą, tad nuo 1922 m. pradžios minėtuose ruožuose pradėjo kursuoti N. A. G. firmos autobusai. Tiesa, nesklandumų neišvengta: štai 1922 m. balandžio 7 d. bendrovė reguliarų susisiekimą nutraukė beveik mėnesiui, nes Lietuvoje negalėjo gauti benzino. Autobusai arba nekursavo, arba smarkiai (iki 12 val.) vėlavo, kai kurių paštų viršininkai, negaudami pašto siuntų, net prašė Pašto valdybos leidimo pašto korespondencijos vežiojimui samdyti arklius…
1922 m. birželio 22 d. „Ekspress“ autobusus ir sutartį perleido bendrovei „Amlit“, tačiau tvarkingo susisiekimo nepavyko organizuoti ir jai.
Kaip rašoma Liucijaus Suslavičiaus ir Klaudijaus Driskiaus knygoje „Automobilis Lietuvoje. 1918–1940 metai“, „1923–1924 metais autobusai užmiestyje praktiškai nevažinėjo, keleivius veždavo lengvieji automobiliai“.
(Bus daugiau)
P. s. Turite istorinės medžiagos (nuotraukų, dokumentų ir kt.), faktų, prisiminimų šia tema ir galinčių ją papildyti? Kviesčiau susisiekti – parašyti (el. p. gintaras@suvalkietis.lt), paskambinti (8 687 94445) ar tiesiog užeiti į redakciją.

Parengė Gintaras KANDROTAS

Nuotrauka iš žurnalo „Technika ir ūkis“

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...