(Pradžia Nr. 37)
1930 m. lapkričio 15 dieną sutartį dėl autobusų stoties steigimo pasirašė Vilkaviškio miesto valdyba ir E. M. Pustopedskio įpėdiniai Eliašas, Mordchelis ir Moisiejus Pustopedskiai (taip ir rašoma sutartyje, kurios nuorašas saugomas LCVA – aut.). Stotis buvo įkurta Pustopedskiams priklausančių namų, stovėjusių Gedimino g. (Nr. 7, 9 ir 11), kieme. Miesto valdyba įsipareigojo išleisti privalomą įsakymą, kad visi keleiviniai autobusai ir automobiliai, naudojami verslo reikalais, privalo apsistoti tik stotyje. O Pustopedskiai pasižadėjo apšviesti, aptverti ir išgrįsti 1500 kv. metrų ploto stoties kiemą, palaikyti jame tvarką. Taip pat jie privalėjo stoties kieme įrengti automatinį siurblį autobusams plauti ir prietaisą „orui į šinas pripūsti“. Stočiai turėjo būti skirti du erdvūs kambariai, joje Pustopedskiai turėjo įvesti ir telefono liniją, kad telefonu už valstybės nustatytą mokestį galėtų naudotis visi, kam jo reikia. Sutartis buvo sudaryta trejiems metams, už jos įvykdymą Pustopedskiai atsakė 3000 litų dydžio užstatu.
Šiokių tokių autobusų stočių 1930 metais jau būta ir Kybartuose, Alytuje. Prienuose dėl stoties įsteigimo ir nuomos penkeriems metams miesto valdyba pasirašė sutartį su A. Finkelšteinu 1931 metų pavasarį. Marijampolėje tuo metu dar tik vyko ginčai, kur naujoji autobusų stotis turėtų būti ir kokiu būdu ją pastatyti. O tuo metu buvusią stotį be paliovos kritikavo vietos spauda, kad ji ir ankšta, ir nešvari, ir tualetai prasti, ir tvarkaraščiuose galybės kalbos klaidų esama…
Marijampolės apskrityje 1930 m. įregistruota 73 automobiliai, iš jų – net 42 autobusai, 16 lengvųjų ir 15 sunkvežimių.
Turtingiausio autobusų savininko iš Kybartų p. Bronemano šoferiai pradėjo dėvėti gražias uniformines kepures, pastebėjo laikraštis „Mūsų naujienos“ 1930 m. spalio pabaigoje.
1931 m. birželio 10 d. buvo išleistas Autovežimų įstatymas, kuriuo remiantis turėjo būti tvarkomas susisiekimas autovežimais viešojo naudojimo keliais: miestų gatvėmis ir aikštėmis, plentais ir vieškeliais. Šio įstatymo 5-ame straipsnyje buvo nustatyta, jog: „Susisiekimo Ministeris, atsižvelgęs į geležinkelių interesus, pašto maršrutus ir kitus valstybės interesus, nustato ruožus, kuriuose palaikomas organizuotas keleivių susisiekimas.“ Pagal šį straipsnį autobusų skaičius linijose, jų tikrinimas ir leidimas važinėti perėjo į Susisiekimo ministerijos rankas.
Nors Autovežimų įstatymas turėjo bent jau iš dalies sutvarkyti susisiekimą autobusais, to padaryti nepavyko. 1931–1932 metai pasižymėjo beatodairiška susisiekimo autobusais plėtra ir aršia, kartais peržengiančia visas ribas, konkurencija, taip pat – ir bankrotais.
1931 m. atsirado naujų autobusų maršrutų, tarp jų – iš Marijampolės į Alytų ir Vilkaviškį (dirbo 4 autobusai), iš Vilkaviškio į Virbalį, Kybartus ir Geležinkelio stotį (6 autobusai). Mūsų krašte autobusų savininkai taip pat aršiai konkuravo ir „mušė“ bilietų kainas: iš Marijampolės į Kauną vežė už 2–3 litus, o kartais ir už litą. Būta ir autobusų savininkų bandymų susitarti dėl vienodų didesnių bilietų kainų, sudaryti „sindikatą“, tačiau jie nebuvo sėkmingi.
1932 metų sausio pabaigoje Suvalkiją sukrėtė didžiulė autobuso katastrofa. Iš Marijampolės į Vilkaviškį vykęs perkrautas autobusas ties Gižais pametė priekinę ašį ir vertėsi ant stogo. Sužeista net 16 iš juo važiavusių 18-os žmonių (plačiau apie šią ir kitas autobusų avarijas bus knygos skyrelyje „Avarijos ir kiti nutikimai“).
1932 m. balandžio 13 d. įvyko Lietuvos šoferių ir autotarnautojų sąjungos Marijampolės skyriaus steigiamasis susirinkimas („Lietuvos auto“, 1932 m. Nr. 5). Skyriaus nariais tapo apie 40 žmonių, į valdybą išrinkti Mikas Snarskis (pirmininkas), Bronius Bakutis, Kazys Klapeckas, Petras Gasiūnas. Gegužės 28 d. šios sąjungos skyrius susikūrė ir Vilkaviškyje (valdybos pirmininku išrinktas Vaclovas Pustelninkas).
Šie metai pasižymėjo ir itin dideliu autobusų kursavimo nepunktualumu, jų savininkų neatsakingumu. Nuolatinių tvarkaraščių nebuvo arba jų niekas nesilaikė. Autobusas išvykdavo, kai prisirinkdavo keleivių arba kai taip sugalvodavo jo savininkas. Tuo tarpu keleiviai stotyse ir stotelėse laukdavo vėluojančių autobusų ir nežinodavo, ar šie išvis atvažiuos.
Dėl betvarkės Kauno–Marijampolės ruože skundų sulaukė net Kauno burmistras: „Keleivis teigė, kad jam teko laukti autobuso apie valandą laiko, negana to autobusas išvyko visiškai netvarkingas. Išvykęs iš stoties važiavo ne link Marijampolės, o į garažą tvarkyti padangos, kurios galiausiai nepakeitė. Kelyje likus dar šešiems kilomet-rams iki Marijampolės autobusas sugedo ir keleiviams buvo pasiūlyta eit pėsčiomis“ (E. Šniaukštaitė. Susisiekimas autobusais tarp Kauno ir Lietuvos regionų 1927–1939 m.).
Prireikė dar nemažai laiko, kol nusistovėjo nuolatiniai autobusų kursavimo tvarkaraščiai, juos imta skelbti stotyse ir spaudoje.
Autobusų Marijampolėje 1932 metais buvo įregistruota 23.
1932 metų gruodžio 1 d. Marijampolėje atidaryta nauja autobusų stotis Kauno gatvėje, pastatyta vos per 4 mėnesius. Stotį už 18 metų eksploatavimo koncesiją pastatė Amerikos lietuvių akcinė bendrovė.
(Bus daugiau)
P. S. Turite istorinės medžiagos (nuotraukų, dokumentų ir kt.), faktų, prisiminimų šia tema (iš bet kurio laikotarpio) ar galite ją papildyti, patikslinti? Kviesčiau susisiekti – parašyti (el. p. gintaras@suvalkietis.lt), paskambinti tel. 8 687 94445 ar tiesiog užeiti į redakciją.
Parengė Gintaras KANDROTAS
Nuotrauka iš leidinio „Lietuvos auto“
