(Pradžia Nr. 37)
Trumpam stabtelėkime prie Marijampolės autobusų stoties istorijos (knygoje jai bus skirtas atskiras skyrelis).
Kur Marijampolėje sustodavo ir keleivius paimdavo ar paleisdavo pirmieji juos vežę automobiliai, tik-rų žinių aptikti sunku. Sprendžiant iš ano meto fotografijų, trečiajame dešimtmetyje automobiliams, o paskui ir autobusams buvo paskirtas kampas Piliečių aikštėje (taip nuo 1920 m. vadinosi Senosios rinkos aikštė; 1927 m. ji gavo J. Basanavičiaus aikštės vardą).
Kad aikštėje būta greičiau tik vietos sustoti autobusams, o ne tradicinės stoties, liudija žinutė „Autobusų kova“, publikuota laikraštyje „Šaltinis“ (1927-06-29, Nr. 27): „Dabartiniu laiku Marijampolėj priviso autobusų kaip grybų. Dėlei šios priežasties matomai tenka keleiviams nukentėti. Man teko kartą vykti Kaunan. Atvykus man prie autobusų į Piliečių aikštę, kunduktoriai ėmė man už rankų ir skvernų taip tąsyti kad nežinau kaip būčiau ištrūkęs, jeigu nebūtų išgelbėjusi policija.“
Lietuvos centriniame valstybės archyve galima rasti dokumentų, liudijančių, kad tuometinė miesto valdžia bandė spręsti stoties problemas, tačiau beveik visada tie sprendimai sulaukdavo vienokių ar kitokių protestų: tai iš piliečių, tai iš autobusų savininkų. Viešos diskusijos būta 1928 metais, tačiau ir tada stotis palikta ten, kur buvusi – J. Basanavičiaus aikštėje, o su ja liko ir visos senos problemos.
Laikraščio „Šaltinis“ (1929 m. gruodžio 14 d.) rašinyje „Nėra prižiūrėtojo Marijampolės autobusų stoty“ keliama problema, kad stotyje trūksta tvarkos ir kad joje reikalingas prižiūrėtojas, kuris apsaugotų keleivių teises ir kantrybę. Autobusai nebuvo linkę laikytis grafikų, jų savininkai leisdavo išvykti tik tada, kai autobusas prisipildydavo keleivių. Tad atėjus stotin, kartais tekdavo laukti ir valandą ar ilgiau, kol pavykdavo išvykti.
Keleiviai skundėsi autobusų savininkų įžūlumu, grafikų nesilaikymu, galų gale – išviečių nebuvimu stotyje, o autobusų savininkai nesutarė, kaip stotyje turi būti statomi autobusai.
Miesto valdžia kiek sugebėdama bandė spręsti stoties problemas. Pavyzdžiui, iš LCVA saugomos Marijampolės miesto burmistro nutarimų knygos (1932 m.) matyti, kad įžūlesni autobusų savininkai kartais būdavo „premijuojami“ 5–10 litų bauda už grafikų nesilaikymą ar keleivių rankiojimą gatvėse. Būta ir burmistro nutarimo dėl autobusų stovėjimo tvarkos: autobusų stoties teritorijoje Marijampolės miesto savininkų autobusai turi stovėti „pirmoje eilėje nuo Achrono namo į šiaurę“, atvažiavusieji iš kitur turi užimti vietas į šiaurę nuo Marijampolės autobusų.
Autobusų šoferiai skundėsi, kad nėra kur nusiplauti autobusų: juos siūlyta plauti… Šešupėje.
Anuomet virė daug diskusijų apie autobusų stoties Marijampolėje reikalingumą, apie tai, kokiu būdu ir kur ji turėtų būti statoma. Antai buvo kilęs sumanymas nupirkti iš Bieloblockio įpėdinių Kauno gat-vėje esančius rūmus (buv. realinė gimnazija) su sklypu prie Kauno–Pramonės gatvių ir ten įrengti autobusų stotį, tačiau kaina buvusi per aukšta.
Stoties klausimas buvo išspręstas 1932 metais. Ją Marijampolėje panoro statyti dvi firmos – Amerikos Lietuvių Akcinė Bendrovė ir Lietuvos naftos produktų akcinė bendrovė „Falkan“ bei Akcinė bendrovė „Litpetrol“. Po savotiško konkurso ir derybų sutartis dėl stoties statybos birželio 14 dieną buvo pasirašyta su Amerikos Lietuvių Akcine Bendrove.
Šia sutartimi burmistras J. Maurukas Amerikos Lietuvių Akcinei Bendrovei suteikė išimtinę teisę įrengti ir valdyti 18 metų stotį Marijampolėje, Kauno g. 34, buvusiame Kazio Černiaus sklype.
Bendrovė įsipareigojo ne mažesniame kaip 1600 kv. metrų ploto nuosavame sklype įrengti stotį, išgrįsti kiemą, sutvarkyti vandens nubėgimą, aptverti teritoriją, įrengiant dvejus vartus autobusams išvažiuoti ir įvažiuoti. Sklype turėjo būti pastatytas ne mažesnis nei 130 kv. metrų ploto mūrinis vieno aukšto namas, aplink namą įrengtas betoninis peronas. Name turėjo būti patalpos bufetui, virtuvei, laukiamasis kambarys keleiviams, kabinetas budėtojui, kambarys vairuotojams, patalpa bagažui.
Išviečių įrengimas, plovykla, degalinė, oro siurblys ir kitokia įranga taip pat gana smulkiai aptarta sutartyje. Numatyta stotį apdrausti, o jos priežiūra, apšvietimas, šildymas, švaros palaikymas buvo bendrovės pareiga.
Stotyje surenkama rinkliava pagal sutartį turėjo būti dalijama taip: trys ketvirčiai surinktų pinigų atitenka savivaldybei, vienas ketvirtis – bendrovei. Taksą už autobusų stovėjimą turėjo nustatyti burmistras, autobusams pirmus trejus metus ji turėjo būti ne mažiau kaip 2 litai.
(Bus daugiau)
P. S. Turite istorinės medžiagos (nuotraukų, dokumentų ir kt.), faktų, prisiminimų šia tema (iš bet kurio laikotarpio) ar galite ją papildyti, patikslinti? Kviesčiau susisiekti – parašyti (el. p. gintaras@suvalkietis.lt), paskambinti tel. 8 687 94445 ar tiesiog užeiti į redakciją.
Parengė Gintaras KANDROTAS
Iliustracija iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo