Į mūsų klausimus atsako psichologė Svetlana RAGELIENĖ.
– Ką rodo naujausia patyčių statistika? Ar daug žmonių patiria patyčias?
– Patyčių patyrimo mastą Lietuvoje patvirtina kas ketverius metus atliekamo Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) naujausio 2016 m. tyrimo rezultatai. Lietuvoje patyčių paplitimas tarp vaikų ir paauglių, lyginant su kitomis 43-imis tyrime dalyvavusiomis Europos ir Šiaurės Amerikos šalimis, yra didžiausias. Patiriamų patyčių lygis per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje, iki tol buvęs stabilus, ėmė mažėti (nuo 29 iki 27,8 proc.). Nors emocinį smurtą patyrusių vaikų sumažėjo, tačiau patyčių mastas šalyje vis dar išlieka aukštas (nukenčia kas ketvirtas vaikas).
– Pastaraisiais metais nemažai kalbama apie patyčias, jų prevenciją. Ar yra dar tokių šios temos aspektų, kurie mažiau žinomi?
– 2018 metais spalio mėnesį Švietimo ir mokslo ministerijos iniciatyva mokykloms per ITC Švietimo valdymo informacijos sistemą pirmą kartą buvo pateikti klausimynai apie patyčių ir smurto rodiklius per 2017–2018 mokslo metus.
2019 metų kovą emocinės paramos tarnyba „Vaikų linija“ paskelbė Sąmoningumo didinimo mėnesiu BE PATYČIŲ. Ši iniciatyva pakeičia devynerius metus vykusią nacionalinę „Veiksmo savaitę BE PATYČIŲ“.
Kovo mėnesį „Vaikų linija“ kvietė sutelkti vaikų ir suaugusiųjų dėmesį į patyčių problemos aktualizavimą ir jos sprendimo būdus. Pristatė socialinę viešinimo kampaniją „Vaistai nuo patyčių“. Kampanijos iniciatoriai nusprendė pasiūlyti vaistų – gydymo būdų, kuris gali padėti sustabdyti šio reiškinio plitimą ar nuraminti įskaudintus vaikus, kurie kasdien skambina ar rašo budintiems „Vaikų linijos“ konsultantams. Kampanijos lauko plakatai eksponuojami didžiuosiuose šalies miestuose.
Siekiant išspręsti patyčių problemą buvo vykdomas pilotinis projektas „Patyčių dėžutė“. Tai elektroninis įrankis, kuriuo vaikai gali pranešti apie patyčių atvejus. „Patyčių dėžutė“ buvo pristatyta šešių mokyklų, kurios dalyvauja pilotiniame tyrime, vaikams. Per 2,5 mėnesio sulaukta daugiau negu 80 pranešimų apie patyčias, rūkymą ir t. t. Šio projekto vadovės – Laura Varslauskaitė ir Kamila Gasinska. Savo projektą jos pristatė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos organizuotoje apskritojo stalo diskusijoje – vedė viešąją konsultaciją apie patyčių registravimo ir pagalbos teikimą „(Ne)praneštos patyčios ‒ kaip paskatinti vaikus atsiverti ir gauti pagalbą?“.
– Ar skiriasi patyčios tarp mažesnių vaikų ir vyresnių moksleivių?
– Abiturientai retai įsivelia į patyčias. Jaunesniems moksleiviams būdingos žodinės patyčios: pravardžiavimas, grasinimas, ujimas, užgauliojimas, užkabinėjimas, erzinimas, žeminimas. Taip pat fizinės patyčios: mušimas, spardymas, spaudimas, dusinimas, užkabinėjimas. Ir elektroninės patyčios.
Vyresniems paaugliams būdingos patyčių formos suaugusiųjų retai pastebimos, pavyzdžiui, socialinė izoliacija arba tyčinė atskirtis, gandų skleidimas, gero vardo gadinimas, manipuliavimas draugyste ir t. t.
– Ką daryti, jeigu tyčiojasi mokytojai, kiti suaugusieji?
– Kaip teisingai sako Jurgita Smiltė Jasiulionė, „Vaikų linijos“ psichologė, „patyčios yra ne vaikų, o visos visuomenės problema. Vaikai, paskambinę į „Vaikų liniją“ pasakoja, kad kartais ir tėvai, ir pedagogai, nusivylę, supykę, juos išvadina negražiais žodžiais, klijuoja įžeidžiančias etiketes, kartais tai vyksta viešose situacijose.“ Visi turime stengtis ir mokytis gyventi be įžeidinėjimų, gerbti kiekvieną – nuo mažo iki seno. Kartais tai būna sunku, bet stengtis privalome.
– Kaip padėti patyčias patiriančiam vaikui?
– Pirmiausia išklausykite, kartu su vaiku ieškokite sprendimo būdų, kreipkitės į klasės auklėtoją, mokytojus ar mokyklos administraciją. Būkite šalia.