Tai susirinkusiems į seminarą Marijampolės kultūros centre „Jurginių papročiai, apeigos ir dainos“ akcentavo LMTA Klaipėdos fakulteto muzikologė doc. Rūta Vildžiūnienė – ji taip pat ir folkloro kolektyvų vadovė, knygų autorė. Tai pirmasis renginys iš tęstiniame projekte „Sūduvių ugnys – budinam svietą“ šiais metais numatytos nemažos programos.
Pagrindinę temą viešnia nušvietė, pateikdama platų kontekstą, primindama tai, kas lietuvių gyvensenoje buvo svarbu nuo seniausių laikų, kaip gimė tradicijos ir šventės bei jas lydintys ritualai, dainos… Svarbiausia buvo gamta: nuolatinis jos kitimas, vystymasis ratu (metų ciklas nėra tiesė, tai yra didysis gamtos ratas, todėl rato simbolis buvo toks svarbus, apie tai turėtume giliau mąstyti ir dabar), jos siunčiami ženklai, sąlygojantys darbus ir šventes.
„Tik apsidairykime, koks dabar ypatingas metas – gyvybės laikas! Ir nors mes galbūt sėdime užsidarę savo dideliuose namuose ar mažuose butukuose, vaidindami, kad mums gerai, bet taip nėra – nuo šio visuotino gyvybės plazdėjimo niekur negali pabėgti. Nesuprantame, kas su mumis vyksta dabar, kas – rudenį, nes esame nutolę nuo natūralaus ritmo. Nebesuvokiame, kad mus veikia daugybė aplinkos dalykų – kartais tai atrodo visiškos smulkmenos. Nuo lygiadienio prasidėdavo žemdirbiški metai, pavasario laikas pilnas šventumo – bet ar mus lydi tas jausmas? Gal jį labiau jaučia gyvenantys religinėje terpėje, bet dauguma to nebesuprantame, nejuntame. Tradicijos ir apeigos susimaišė, tačiau vis tiek džiugu, kad Lietuvoje dar yra vietų, kur žmonės renkasi, judina, krutina tai, kas primiršta, kad dainuoja senąsias dainas, kurių poetika – vien simboliai. Tereikia pasigilinti.“
Rūta Vildžiūnienė apžvelgė (dainuodama pati ir susirinkusius paragindama) skirtingų regionų dainų, akcentuodama, kad dainavimas nuo seno buvo bendrystės, susijungimo simbolis. „Gyvenu kai dainuoju“ – taip sakydavusi jos babunytė, taip ji pavadino ir vieną savo knygų. Iš giminės, iš tolimos praeities ji pati sėmė, visam laikui paniro į etnokultūros paslaptis ir stengiasi jas perduoti studentams bei gaivinti su vadovaujamų kolektyvų žmonėmis…
Kalbėdama apie šventes viešnia sakė, kad dažnas nesijaučia čia gerai. Kodėl? Todėl, kad reikia ne tik klausyti, žiūrėti, bet ir p
ačiam dalyvauti! Nedidelis būrelis vienminčių, dainuojantis kad ir lygiadienio proga (yra nuomonių, kad gal kaip tik tada ir būdavusios Velykos – atgimimo šventė) kur nors gamtoje, jaučia šventę ir šventumą: juos jungia ritmas, bendrystė. Sakydami, kad tėvynė buvo kaip rojus, likimo nublokšti į tolimus kraštus lietuviai turėjo galvoje ne turtus, o buvusį bendrystės, saugumo jausmą tėviškėje…
Jurginės – dar viena pavasario švenčių. Žalumos ir gyvulių išginimo šventė, atėjusi iš seniausių laikų, vėliau pakitusi, ne tik pas mus, bet ir kitose šalyse buvo švenčiama. Diena buvusi šurmulinga, tačiau dainos panašios į giesmes ar maldas: tai tarsi užkalbėjimai, kad pavasaris neštų gausą – bus sotūs galvijai, geresnis, sotesnis gyvenimas lauks ir žmogaus… Jurginių dainų daug užrašyta Dzūkijoje, kiekviename krašte buvo vis kitokių papročių, simbolinių veiksmų, susijusių su gausa, sėkme, svarbus buvo medžio, vandens vaidmuo juose.
Antroje dalyje buvo ir kalbama, ir daug dainuojama. Rūta Vildžiūnienė sugeba visus klausytojus paversti dalyviais, jaučiančiais tuos ypatinguosius, jungiančius tonus ir virpesius – sielų bendrystės kalbą…
Nijolė LINIONIENĖ, Redos BRAZYTĖS nuotraukos
