renkame


 

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 



 

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Kas slypi už uždarų durų?

Praėjusios savaitės popietę į „Suvalkiečio“ redakciją, ieškodami pagalbos savo kaimynui, užsuko šeši marijampoliečiai. Dar tiek pat, kad būtų gelbėjamas Slaugos skyriuje artimųjų numirti paliktas žmogus, pasirašė po kreipimusi į Marijampolės savivaldybės administracijos vadovą, Apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą. Miesto pakraštyje, individualių namų kvartale, daug metų gyvenantys ir vienas kitą puikiai pažįstantys žmonės sunerimę dėl itin skaudaus ilgamečio savo kaimyno likimo. Nustebino tai, kad tiek daug gyventojų sukilo ginti šiuo metu Marijampolės pirminės sveikatos priežiūros centro Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje gulinčio vyro.
Nenorėdami viešinti asmeninių dalykų, asmens duomenų, šią istoriją pasakojame neminėdami pavardžių, adresų.

Mini geru žodžiu
Vytas buvo gydomas Marijampolės ligoninės Psichikos ligų skyriuje.Pasak vienoje Marijampolės gatvėje individualiuose namuose gyvenančių žmonių, kaimynystėje – jie visi nuo seno, dvidešimt, trisdešimt metų. Todėl pažįsta vieni kitus kaip šeimos narius, dalijasi džiaugsmais ir bėdomis. Žino, kuo vienas ar kitas gyvena, kaip sekasi jų vaikams ir anūkams. Kaimynams ne paslaptis ir čia pat gyvenančių šeimų tarpusavio santykiai. Kiemai arti vieni kitų, tad net ir sutuoktinių, vaikų barnius, aštresnius žodžius, nori ar nenori, kaimynai kartais girdi.
Priemiesčio gyventojai labai šiltai atsiliepia apie savo 64 metų kaimyną Vytą (vardas pakeistas, redakcijai tikrasis žinomas). Anot jų, Vytas visada buvo ramus žmogus. Daug dirbo, stengėsi, kad namai būtų sutvarkyti, abu sūnus į aukštuosius mokslus išleido. Jis nevartodavo alkoholio, visada būdavo mandagus, paslaugus kaimynams, ko nors paprašytas padėti ar namus pažiūrėti niekuomet neatsisakydavo. Laiko Vytas rasdavo ir kaimynų vaikams. Pats sportuodavo ir juos mielai kviesdavosi kartu, treniruodavo. „Mūsų vaikai tiesiog lipo prie Vyto“, – sakė kaimynė.
Visai kitokios nuomonės jie apie Vyto sutuoktinę. „Pikta, isteriška, amžinai šūkaujanti, mažai bendraujanti“, – taip kaimynai apibūdino Vyto žmoną. Jų teigimu, sutuoktinis žmonos prisibijodavo. Visas kiemas aidėdavo, kai ji ant vyro šaukdavo. Jis niekaip jai neįtiko, nors laukdavo valgį pagaminęs, stengdavosi visus darbus nudirbti.
Pro šalia gyvenančių žmonių ausis ir akis nepraslydo, kad ir sūnūs, ypač jaunesnis, su tėvu negražiai elgiasi. Ne tik pakeltu tonu kalba, bet kaip ir motina durniumi šaukia. „Juk jis juos į mokslus išleido, kaip tai galima“, – stebėjosi vietiniai.

Išvežė policija ir greitoji
Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus darbuotojai jiems metamus priekaištus laiko nepagrįstais.Praėjusią vasarą žmonės pastebėjo, kad kaimynas pasikeitė, tikriau tariant, susirgo. „Atrodė, kad jam depresija, baimės jausmas apėmęs, nenori bendrauti, lyg ko bijo, mato vagis. Pamatęs, kad parvažiavo jo sūnus, pasikviečiau pasikalbėti ir pasakiau, jog su jo tėvu negerai, nervai nusilpę, vežti pas daktarus jį reikia“, – pasakojo Alvydas. Anot jo, sūnus pripažino, kad reikia kažką daryti, bet tai ir liko tik pokalbis.
Istorija pagreitį įgavo praėjusių metų pabaigoje. Kaimynams atrodė, kad Vytui viskas lyg ir neblogai, sveikata taisosi. Jis ir malkų prisivežė, ir automobilį įregistravo, sportavo. „Gruodžio pradžioje mes buvome išvykę į svečius. Vytui palikome prižiūrėti namus. Jis įeidavo, išjungdavo signalizaciją, sutvarkydavo, ką reikia, išeidamas įvesdavo kodą, signalizaciją priduodavo. Puikiausi tvarkėsi“, – pasakojo viena kaimynė. Anot kaimynų, gruodžio 28-ąją Vytas automobiliu važiavo iki savo tėvų namų, tvarkė elektros skaitiklį, grįžo tik pavakare. Kaimynai nustebo, kai po 22 valandos į Vyto namų kiemą įvažiavo greitosios pagalbos, policijos automobiliai. Netrukus iš namų buvo išvestas Vytas ir įsodintas į greitąją. Policija išvažiavo iš paskos.
Pasak kaimynų, jie kurį laiką apie Vytą neturėjo jokių žinių. Po savaitės vyro sutuoktinės pasiteiravo, kur Vytas, kas jam nutiko. Kaimynų teigimu, žmona atsakė tiesiai: „Vyto šiuose namuose nebus, su juo viskas aišku, eis į slaugą, o paskui į durnių namus“.
Kaimynai dar paklausė, kam reikėjo kviesti policiją. Žmona paaiškino, kad vyras buvo agresyvus, daužė kambario, kuriame ji buvo užsirakinusi duris, po jo lova buvo prikaišiota peilių, plaktukų. „Kam žmonai rakintis nuo savo vyro? O gelžgalių gali ir pats prikaišioti, norėdamas kitą apkaltinti“, – samprotavo viena kaimynė.

Nustebino sąlygos ligoninėje
Sužinoję, kad Vytas gydomas Marijampolės ligoninės Psichikos ligų skyriuje, kaimynai jį aplankė. Žmonės neslėpė – buvo apstulbę tuo, ką pamatė. „Palata užrakinta, jis pririštas prie lovos, su sauskelnėmis, apsvaigęs. Mus Vytas pažino, pasakė, kad gavęs daug vaistų, todėl toks mieguistas“, – pasakojo gyventojai. Jie kaimyną lankydavo nuolatos, 2–3 kartus per savaitę. Žmonės matė, kad jo sveikata nuolat prastėja, nei žmona, nei vaikai Vyto nelanko. „Visą laiką rasdavome jį užrakintą, vieną palatoje, itin prastomis sąlygomis. Mums atrodė, kad tai blogiau negu įkalinimo įstaigoje“, – sakė marijampoliečiai. Kaimynai pasakojo, kad jiems Vytas atrodė sąmoningas, pats nusiprausdavo, nusiskusdavo, vaikštinėdavo su jais koridoriais.
Atvykę sausio pabaigoje Vyto ligoninėje kaimynai neberado. Jiems buvo paaiškinta, kad pacientas perkeltas į Marijampolės pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) Palaikomojo gydymo ir slaugos skyrių.

Silpsta su kiekviena diena
Kaimynai, aplankę Vytą Slaugos skyriuje, buvo dar labiau priblokšti. Sveikas ir stiprus vyras tiesiog virtęs šešėliu, akivaizdžiai nusilpęs, sulysęs. „Jis nebevaikšto, visą laiką fiksuojamas prie lovos, net vandens nepasiekia pasiimti, negali nueiti į tualetą, turi būti su sauskelnėmis. Jis nesugeba savarankiškai pavalgyti. Kojos visos mėlynos nuo lovos kraštų“, – pasakojo gyventojai.
Kaimynai įsitikinę, kad taip atsitiko todėl, kad vyras apleistas, tinkamai negydomas, jam skirtos per didelės vaistų dozės. Jie kaltina dėl tokios ligonio būklės medikus, žmoną, vaikus, stebisi, kodėl pacientas nebuvo vežamas gydyti į Marių ligoninę. „Jeigu su juo kas nors dirbtų, leistų jam judėti, pačiam apsitvarkyti, jis nesmuktų taip žemyn, neprarastų įgūdžių“, – sakė žmonės.
Norėdami padėti Vytui, kaimynai raštu kreipėsi į Marijampolės savivaldybės administraciją, policiją, prašydami suteikti minėtam asmeniui pagalbą, paskiriant teisingą gydymą.

Pažeidimų gydyme nenustatė
Marijampolės pirminės sveikatos priežiūros centro Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus direktorius Mantas Čėsna įsitikinęs, kad slauga jų skyriuje teikiama kvalifikuotai. Gyventojų nurodytoms aplinkybėms ištirti Marijampolės PSPC direktoriaus įsakymu buvo sudaryta komisija. Ji nustatė, kad pacientas Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje prižiūrimas tinkamai, gauna adekvatų gydymą. Jo sveikata buvo ištirta ir diagnozė nustatyta Marijampolės ligoninėje. „Vadovaujantis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu, išsamios informacijos apie ligoniui atliktus tyrimus, nustatytą diagnozę, paskirtą gydymą ir sveikatos būklę gyventojams teikti negalime“, – atsakė Marijampolės PSPC direktorius Mantas Čėsna.
Pakalbintas „Suvalkiečio“ direktorius sakė, kad personalo Slaugos skyriuje pakanka. Jo žiniomis, pacien­tu rūpinamasi. M. Čėsna pažadėjo dar kartą atkreipti Slaugos skyriaus personalo dėmesį į šias aplinkybes, pastebėti, kaip jaučiasi pacientas, ar jam teikiama tinkama priežiūra.

Moteris prarado gebėjimą džiaugtis gyvenimu
„Suvalkiečio“ korespondentė pakalbino ir Vyto žmoną. Sutuoktinė sutiko papasakoti, kokie buvo jų santykiai su vyru, kodėl ji ir vaikai nustojo juo rūpintis.
Pokalbio metu moteris nuolat verkė, neslėpdama, kad gyvenimas su sutuoktiniu jai paliko didžiulius randus ne tik širdyje, bet sugriovė sveikatą, suluošino gyvenimą.
Vyto žmonos teigimu, su juo gyventi nebuvo lengva niekuomet. Kaimynams jis buvo paslaugus, netgi uolus tarnas, viską darantis, ko tik jie paprašo, dėmesingas jų vaikams, negailintis gerų žodžių. Su savo vaikais jis nerasdavo bendros kalbos. Tėvui jie neįtikdavo – negeri, negabūs, atrodė, kad jam jų tarsi nėra. „Į mokslus abu sūnus išleido mano giminės. Jeigu prireikdavo kur nors vaikus nuvežti, prašydavau giminių, nors svetimus žmones, jų vaikus sutuoktinis veždavo, kur tik paprašytas“, – pasakojo pašnekovė. Jų sūnūs jau sukūrę šeimas, bet tėvas nesidomėjo nei jų, nei anūkų gyvenimu. Lygiai taip dabar vaikai nenori rūpintis tėvu.
Anot moters, sutuoktiniui su psichika buvo negerai seniai. Per avariją prieš keturiasdešimt metų jis susitrenkė galvą, turėjo invalidumą, lankėsi pas psichinės sveikatos specialistus. Be to, sutuoktinio giminėje buvę daugiau sirgusių panašia liga.
Moters teigimu, su kiekvienais metais vyro būklė prastėjo. „Mes, kaip vyras ir žmona, negyvenome kartu jau dešimtį metų. Man būdavo baisu. Miegodavau užsirakinus, nes ne kartą vidury nakties pabudusi pamatydavau jį palinkusį virš manęs ir žiūrintį. Kodėl niekur neišėjau? Gal neturėjau jėgų, gal bijojau, buvau silpna“, – kalbėjo moteris. Anot jos, Vytas ją buvo sumušęs, ji turinti dokumentus, nuolatos priekabiaudavo, būdavo agresyvus. Moteris pasakoja, kad kai vyras imdavo kibti, ji pradėdavo garsiai rėkauti, kad girdėtų kaimynai, tai jį sustabdydavo.

Sveikata nuolat blogėjo
Žmonės stebisi, kodėl patekę į Palaikomojo gydymo ir slaugos skyrių pacientai taip greitai nusilpsta.Pastaraisiais metais, pašnekovės teigimu, sutuoktinio psichika pablogėjo dar labiau. Jam vaidendavosi vagys, kalbėdavosi su tariamais žmonėmis, matydavo šešėlius, be jokios priežasties tapdavo agresyvus. „Prašydavau, kad eitume kartu pas daktarus, atšaudavo, jog jaučiasi gerai. Pati nuėjau pas jį gydžiusį gydytoją, papasakojau situaciją, jis liepė, atvesti į polikliniką. Kaip aš galiu atvesti, jeigu jis neina?“ – sakė moteris. Jos teigimu, ir vaikai ne kartą tėvo prašė nueiti pas gydytoją, išsirašyti vaistų, tačiau jis nesileido į kalbas. Ir kaimynai matė, kad jam jau negerai. „Kodėl jie jo tuomet nevežė pas daktarus, neįkalbinėjo nueiti, jeigu tokie rūpestingi“, – svarstė sutuoktinė.
Kulminacija įvyko paskutinėmis gruodžio dienomis, kai vakare vyras pradėjo daužyti kambario, kuriame ji buvo užsirakinusi, duris.
„Aš taip išsigandau, vos įstengiau išsikviesti pagalbą. Ligoninėje pripažino, kad jis patiria regos ir klausos haliucinacijas, kad užeina agresija, buvo kviesta apsauga. Jam diagnozavo silpnaprotystę. Iš pradžių domėjausi, kokia eiga, kuo galima padėti, bet kai į ligoninę supuolę kaimynai ėmė mane viskuo kaltinti, neva aš papirkau gydytoją, kad jį pripažintų silpnapročiu, palūžau. Daugiau taip gyventi nebegaliu. Nebegaliu klausyti tų absurdiškų kaltinimų“, – sakė moteris.
Sutuoktinė po šio išpuolio nusišalino nuo visko, nelanko vyro, nesidomi jo ateitimi. Ji pradėjusi skyrybų procesą. Anot moters, tegul dabar Vytu rūpinasi jo gerieji kaimynai, ji suteikia jiems visas teises. „Atėjo laikas man pasirūpinti savimi, nes ligi šiol aš negyvenau, aš tik buvau. Privalau gyventi, jeigu ne dėl savęs, tai dėl vaikų, anūkų. Nebegaliu vien tik kentėti, mano sveikata nebelaiko“, – sakė moteris.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina ...