renkame


Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Marijampolės krašto viešojo transporto istorijos štrichai

(Pradžia Nr. 37)
Tokį modernų autobusą ketvirtojo dešimtmečio pradžioje buvo įsigijusi Marijampolės karių savanorių grupė.1933 metais keleivių vežimo verslas Lietuvoje sulaukė reformų – buvo įvesta leidimų sistema atskiruose ruožuose. Tą padaryti paskatino jau minėtos priežastys: arši ir toli gražu ne visada sąžininga autobusų savininkų konkurencija, numuštos keleivių pervežimo kainos, kurios trukdė savininkams išmokėti paskolas už autobusus, įsigyti naujų ir apskritai palaikyti autobusus techniškai tvarkingus. Įvedus leidimų sistemą, atskiruose plentų ruožuose leista kursuoti tik tam tikram skaičiui autobusų, kurie turėjo laikytis grafikų, o bilietai privalėjo būti parduodami už nustatytą kainą. Marijampolės–Kauno ruože iš prieš tai kursavusių 24 autobusų teliko 13, o bilietai pabrango iki 5,1 Lt už kelionę į vieną pusę.
Visoje Lietuvoje 1933 metais, įvedus leidimų sistemą, dirbo 87 autobusai, kurie pervežė 701 tūkstantį keleivių. Tokie skaičiai pateikiami Lietuvių enciklopedijoje. Čia turima galvoje leidimų ruožuose dirbę autobusai (būta ir ruožų be leidimų, taip pat ir miestų autobusų), nes knygoje „Lietuvos automobilių transportas XX amžiuje“ pateikiami duomenys, kad 1933 m. Lietuvoje iš viso būta 303 autobusų.
1933 m. sausio antroje pusėje dėl užsnigtų plentų ir šalčio (būta net 36 laipsnių speigo) Suvalkijoje sutriko autobusų eismas. Štai sausio 22 d. apie pietus iš Marijampolės į užmiestį negalėjo išvykti nė vienas autobusas. Tarp Kauno ir Marijampolės susisiekimas buvo nutrauktas ir nuo sausio 27 iki 31 d., į Lazdijus autobusai nevažiavo daugiau kaip savaitę.
Beje, autobusų eismą kone kasmet sustabdydavo ir pavasario polaidžiai. Pradėjus šilti orams ir bjūrant keliams, jais būdavo uždraudžiamas sunkių transporto priemonių eismas. Mūsų krašte tai buvo ypač aktualu, nes keliai čia buvo itin prasti. Dar 1925 m. leidinys „Savivaldybės“ (Nr. 8) pažymėjo, kad „kalbant apie Marijampolės apskrities kelių stovį, reikia paminėti ne tik blogą jų taisymą, bet ir, svarbiausia, – to blogumo aplinkybes – žemės paviršių, kuris labai atsiliepia keliams. Marijampolės apskrities žemės paviršius visais atžvilgiais keliams yra nepatogus, nes čia kuone visur žemė yra prie molio, kuris sniegui sutirpus ar kiek palijus, visai praskysta ir tada važiuoti tikras vargas: ratai apsivelia molio purvu ir klimpsta ligi pat stebulių į žemę“. Kadangi keliai buvo tvarkomi lėtai, apie panašias problemas spauda rašydavo kone kasmet.
Nuo 1934 m. sausio 17 d. Suvalkijos plentų ruožuose atpigo autobusų bilietai. Bilietas iš Marijampolės į Kauną, kainavęs 5,1 lito, atpigo iki 4,4 Lt, o bilietas iš Kalvarijos į Kauną, kainavęs 7 Lt, dabar kainavo 5,7 Lt. Taip pat sumažėjo tiesioginių autobusų reisų tarp Marijampolės ir Kauno, nes atsirado tiesioginiai reisai Kaunas–Lazdijai, Kaunas–Alytus (per Kalvariją) ir kt.
1934 m. balandžio viduryje paštą iš Kauno į Marijampolę bei Kalvariją imta vežioti ne tik traukiniais, bet ir autobusais.
„Suvalkietis“ liepos mėnesį pranešė, kad metų viduryje Kauno–Marijampolės–Alytaus ruože broliai Petrauskai paleido dar vieną naują keleivių autobusą, kurį pagamino „Amlit“ bendrovė. 22 vietų autobusas kainavęs 24000 litų.
1934-ųjų vasarą autobusai sulaukė rimto konkurento: geležinkeliu Kaunas–Alytus pradėjo kursuoti naujos modernios „automatrisos“. Jos išvystydavo 70–80 km/val. greitį, tad kelionė iš Marijampolės į Kauną užtrukdavo tik 1 val. ir 15 min.
Rugpjūčio 23 d. sustreikavo Kauno-Marijampolės–Alytaus–Lazdijų, Ukmergės–Zarasų ir kitų užmiesčio ruožų autobusų šoferiai ir konduktoriai.
Jie autobusų savininkams įteikė raštiškus reikalavimus, kad šoferiams būtų mokama ne mažiau 250 Lt, o konduktoriams 200 Lt per mėnesį ir kad algos nevėluotų; kad per metus gautų dvi savaites apmokamų atostogų, taip pat turėtų vieną laisvą dieną per savaitę; kad prie vairo per parą nereikėtų praleisti ilgiau kaip 12 valandų. Tą pačią dieną Kaune prasidėjo derybos tarp šoferių ir autobusininkų įgaliotinių, tarpininkaujant darbo inspektoriui. Streiko metu iš Marijampolės išvažiavo į Kauną keletas autobusų, vairuojamų pačių savininkų arba pašaliečių šoferių, bet dauguma keleivių, vengdami nemalonumų, važiavo traukiniais arba lengvaisiais automobiliais.
Streikas užsitęsė 6 dienas. Autobusų savininkai, apeliuodami į esą menkas apyvartas, Suvalkijos ruožuose sutiko šoferiams mokėti tik 200 litų algas, o konduktoriams – 150 litų. Taip pat savininkai sutiko su reikalavimais dėl atostogų ir darbo normavimo. Streiko pabaigą, kaip rašoma spaudoje, paskatino „kai kurių auto tarnautojų ekscesai, pasireiškusieji langų daužymu ir net autobusų apvertimu, o taip pat ir komunistų bandymas šoferiams „pagelbėti“ savo atsišaukimais“.
(Bus daugiau)
P. S. Turite istorinės medžiagos (nuotraukų, dokumentų ir kt.), faktų, prisiminimų šia tema (iš bet kurio laikotarpio) ar galite ją papildyti, patikslinti? Kviesčiau susisiekti – parašyti (el. p. gintaras@suvalkietis.lt), paskambinti (8 687 94445) ar tiesiog užeiti į redakciją.
Parengė Gintaras KANDROTAS
Nuotrauka iš dienraščio „Diena“ (1931 m. spalio 25 d.), saugomo Marijampolės kraštotyros muziejuje

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man ...
  • Geranoriškas, patarimų negailėjęs kolega

    2016-09-26
    Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, ...
  • „Esu čia, gimtine“

    2016-09-26
    Česlova JAKŠTYTĖ – poetė, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoja, surengusi nemažai literatūros vakarų, skirtų ne tik savo, bet ir kitų iškilių meno žmonių kūrybai pristatyti: Muzikų, o vaizdžiau tariant – šios srities menininkų miške, Maestro Kazimieras Knoras buvo aukštas, tvirtas ir daugiašakis medis. Daug metų reikliai ir oriai muzikos meno paslapčių mokė jaunimą, reiškėsi kaip solistas, turintis pavydėtinai gražų balsą, buvo puikus chorvedys. Turėjo ir ryškų kompozitoriaus – melodisto talentą. Kadangi kūrė ne tik instrumentinę muziką, bet ...
  • Imponavo įvairiapusiška K. Knoro veikla, humoro jausmas, inteligencija

    2016-09-26
    Aldona MURAUSKIENĖ – literatūros ir muzikos renginių organizatorė, P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotoja: Jo sukurtų dainų knyga „Esu čia, gimtine“ su autoriaus autografu bei kartu su kitais autoriais sudarytas populiarių dainų rinkinėlis „Dainuokim visi“ ir šiandien tebepuošia mūsų – Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos Muzikos ir meno skaityklą, iš bibliotekoje organizuotų ir vestų renginių įrašų tebeskamba Jo galingu vargonininko balsu atliekamos dainos. Tik paties Maestro – dainininko, chorvedžio, pedagogo, kompozitoriaus K. Knoro jau seniai nebėra tarp ...
  • Buvo ryškus…

    2016-09-26
    Vytautas VILIŪNAS, ilgametis Marijampolės kolegijos darbuotojas: Pedagogas, kūrėjas, vokalo meistras – K. Knoro asmenybė buvo daugialypė. Gana reiklus ir griežtas pedagogas, tačiau tuometinių pedagoginės mokyklos dėstytojų ir auklėtinių kontekste – išskirtinė asmenybė. Buvo darbštus, reiklus, šiek tiek žemaitiškai užsispyręs. Moksleiviai jo griežtumo gal kiek ir prisibijojo, tačiau jis pats buvo labai ryškus visuomenėje, gabumų nestokojantis žmogus – tai, be abejo, imponavo studentams ir tarsi kompensavo pedagogo griežtumą. Įsimintinas vokalistas, atlikdavęs ir boso, ir baritono partijas (kaip ...
  • Kompozitorius Kazimieras Knoras, arba Kas dainoj nesudėta

    2016-09-26Kompozitorius Kazimieras Knoras, arba Kas dainoj nesudėta
    Talentingas kūrėjas, charizmatiška asmenybė Šiuos puslapius skiriame Kazimiero Knoro (1921–2004) atminimui. Tai – Marijampolės pedagogas ir kompozitorius, solistas, chorvedys ir vargonininkas. Įsimintina, charizmatiška asmenybė, palikusi nemenką kūrybinį kraitį. Senosios kartos inteligentas. Tokios asmenybės nenueina užmarštin netgi iškeliavusios anapus… Kazimieras Knoras gimė Žemaitijoje, Telšių rajone, mokėsi tenykštėje gimnazijoje, o vėliau specialiuosius muzikos mokslus tęsė Klaipėdoje. Vos pradėjęs dirbti pasižymėjo kaip puikus pedagogas ir organizatorius. Į tuometinį Kapsuką atvyko 1955-aisiais, dirbo pedagoginėje mokykloje (dabartinė kolegija), vadovavo chorams, šioje srityje ...