Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje surengta Pasaulio lietuvių metams skirta konferencija „Diaspora: amžių kaita“. Dviejų dalių renginyje padaryti keli solidūs pranešimai, skatinantys labiau įsigilinti tiek į praeities faktus, tiek į šių dienų aktualijas, nedaryti skubotų išvadų. „Norint susivokti reikia prisiminti“, – sveikindama konferencijos svečius ir dalyvius sakė bibliotekos direktorė Daiva Kirtiklienė.
Istorikas, publicistas, VDU Lietuvių išeivijos instituto vadovas profesorius Egidijus Aleksandravičius nagrinėjo temą „Pasaulio lietuvija: kintančios supratimo ribos“, šio instituto profesorė Dalia Kuizinienė kalbėjo apie egzilio (išeivijos) literatūrą, VDU Menų fakulteto ir Meilės Lukšienės švietimo centro atstovė dr. Rasa Žukienė supažindino su Hamburgo dailininkės Aliutės Mečys gyvenimu ir kūryba, patirtimi iš Argentinos lietuvių bendruomenės dalijosi savanorė istorikė Žiedūnė Lukošiūtė ir Argentinos lietuvė Augustina Daiana Esplet. Marijampolės savivaldybės Komunikacijos skyriaus vyr. specialistė Danguolė Micutienė kalbėjo apie darbus ir projektus buriant išsisklaidžiusius šio krašto gyventojus. Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus vadovas Arūnas Antanaitis pristatė eksponuojamą parodą „Per Atlantą. Lietuvos ir JAV draugystė amžiams“.
Profesorius E. Aleksandravičius, apžvelgdamas lietuvių išeivijos atskirais istoriniais laikotarpiais ypatumus, akcentavo besikeičiantį lietuvybės vaidmenį, kvietė Pasaulio lietuvių metais pradėti kiekvienam domėtis savo šaknimis, genealogija. „Bandykime išsiugdyti šiek tiek jautresnį, kitokį požiūrį į tuos, kurie gyvena ne Lietuvoje. Mes, lietuviai, esame tauta visame pasaulyje, ir ne tik kalba lemia, kas mes. Mus vienija atmintis, mes turime savo gimtąją žemę – tai šventas dalykas. Kodėl nekalbame apie tai, kiek lietuvių yra už Lietuvos ribų, kodėl šito nerasime istorijos programose? Apie tai buvo kalbama, tuo rūpinamasi jau tik ką susikūrusioje nepriklausomoje Lietuvoje – 1930 metais Kaune įvyko Pasaulio lietuvių kongresas… 1918–1940 metais išvyko iki 100 tūkst. žmonių, o kiek to amžiaus pradžioje? Žmonės visada migravo, jau Daukantas minėjo pirmuosius išeivius. Sunku patikėti, bet viena labiausiai migruojančių tautų buvo vokiečiai.
Po Pirmojo pasaulinio karo Europa sunkiai atsistatė, ir tada kuri nors Pietų Amerikos šalis atrodė kaip rojus…“ Pranešėjas kvietė pažinti išeiviją, kvietė įsigilinti į sąvoką „pasaulio lietuvija“.
Kalbėdami apie įvairias kultūros sritis temą tęsė kiti pranešėjai. Prof. D. Kuizinienė, sakydama, kad šiame amžiuje rašoma egzilio literatūra liudija istoriją, o autoriai, ypač pasakojantys apie istorijos skaudulius, yra Lietuvos ambasadoriai. Tai reikšminga, kai rašoma anglų kalba ar lietuviški tekstai verčiami. Kyla nemažai diskusijų, ar ne Lietuvoje gimusių, augusių žmonių kūryba gali atspindėti tai, kas mums svarbu. „Vertindami šias knygas ar filmus turime prisiminti, kad pasaulis į juos reaguoja vienaip, o mes – kitaip. Nuo 2000 metų knygų išeivijoje gimę ar ten gyvenantys lietuvių autoriai išleido 60, sėkmingai jų knygos dalyvauja geriausių knygų rinkimuose.“
Konferencijoje buvo paminėta tik nedidelė dalis žmonių, kurie savo menine ir kitokia kūryba praturtino ne vienos šalies kultūrą, priminė, kokios vertybės svarbiausios. Deja, mes tų žmonių vardus dažnai prisimename tik jubiliejų proga ar apskritai nelabai žinome…
D. Micutienė pakvietė skleisti žinią apie antrąjį Pasaulio marijampoliečių sambūrį „Sveiki, sugrįžę namo“. Jis vyks gegužės 31 d. 14 val. Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje.