Nors šiandien su diskriminacija kovoja įvairios visuomeninės, valstybinės organizacijos, žmonių teises gina teismai, diskriminacijos apraiškų vis dar daugybė. Apie tai, kodėl esame ten, kur esame, kodėl vis dar toleruojame diskriminaciją, kaip galėtumėme sumažinti jos apraiškų skaičių ir kodėl reikia su ja kovoti, kalbamės su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Komunikacijos skyriaus atstove ryšiams su visuomene Izabele ŠVARAITE.

– Kokia Lietuvos padėtis diskriminacijos klausimu kitų Europos ar pasaulio šalių kontekste? Ar mes, lietuviai, dažnai ir labai diskriminuojame vieni kitus?
– Vieningo, apimančio visus diskriminacijos klausimus indekso nėra, tad mes savo darbe remiamės įvairiais rodikliais, pavyzdžiui, Lyčių lygybės indeksu. Pagal jį Lietuva Europos Sąjungoje užima 19 vietą ir beveik dešimčia procentinių punktų atsilieka nuo ES vidurkio. Pagal politinį moterų atstovavimą, Lietuva yra vienintelė ES valstybė, kurios vyriausybėje nėra moterų. Pasaulyje, pagal moterų skaičių vyriausybėje, kartu su tokiomis valstybėmis, kaip Azerbaidžanas, Irakas, Saudo Arabija ir kitomis, dalijamės 178-ąją vietą. Pagal moterų proporciją parlamente esame 93-oje vietoje. Lietuva pagal teisinę LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualių ir translyčių) asmenų apsaugą užima 37 vietą iš 49 Europos valstybių. Pagal 2017 m. pasaulinį Migrantų priėmimo indeksą Lietuvos rezultatas – 2,72 (iš galimų 9 balų, Islandijos, kuri yra pirmoje vietoje, rezultatas 8,26).
Lietuvoje taip pat vykdomos apklausos, matuojančios gyventojų požiūrį ir patirtis. Pavyzdžiui, Diskriminacijos Lietuvos darbo rinkoje barometro duomenimis, net 57 proc. apklaustųjų yra asmeniškai patyrę diskriminaciją bandydami įsidarbindami. Dažniausiai diskriminacijos pagrindu tampa amžius, negalia ir lytis. Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto užsakymu darytos apklausos atsiskleidžia, su kokiomis grupėmis žmonės labiausiai nenorėtų gyventi kaimynystėje, dirbti vienoje vietoje ar nenorėtų išnuomoti būsto, tad labiausiai „nepageidautinos“ grupės yra romai, asmenys su psichikos negalia, iš įkalinimo įstaigų išėję žmonės, musulmonai.
– Kokios diskriminacijos formos Lietuvoje pasireiškia dažniausiai?
– Pagal gaunamų skundų ir paklausimų kiekį pastebime, kad labiausiai į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą žmonės kreipiasi dėl galimos diskriminacijos dėl jų lyties, amžiaus bei negalios. Dažniausiai šie kreipimaisi susiję su darbo santykių bei vartotojų teisių apsaugos sritimis. Daugiausia pažeidimų 2018 m. užfiksavome darbo santykių ir vartotojų teisių srityse.
– Kodėl diskriminacija laikoma neigiamu reiškiniu? Kokį poveikį asmenims, visuomenei daro bujojanti ir toleruojama diskriminacija?
– Pirmiausia, diskri minacija yra pamatinių žmogaus teisių pažeidimas. Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos, kad visi asmenys lygūs prieš įstatymą. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, ir kitų tapatybės bruožų. Kaip pažeidimą diskriminaciją įtvirtina ir Moterų bei vyrų lygių galimybių įstatymas ir Lygių galimybių įstatymas. Šie principai atsispindi ir kituose teisės aktuose.
Diskriminacija apibūdina elgesį su asmeniu, kai lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos ar kitu pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui. Diskriminuojant apribojamos žmonių galimybės lygiaverčiai dirbti, naudotis paslaugomis, mokytis – kuo labiau toleruosime diskriminacijos apraiškas, tuo labiau apribosime žmonių galimybes rinktis ir realizuoti savo potencialą.
– Kokios priežastys ir aplinkybės lemia diskriminacijos egzistavimo ir plitimo mastą?
– Priežasčių esama įvairių. Savo darbo praktikoje susiduriame su situacijomis, kuomet žmonės lygių galimybių įstatymų pažeidimus padaro iš nežinojimo, nesusimąstymo. Kartais, ypač kalbant apie fizinį pastatų pritaikymą ribotą judumą turintiems žmonėms, tai lemia seni pastatai, kurių prieinamumo užtikrinimui ne visada randama lėšų. Didelę įtaką turi vis dar įsišaknijusios neigiamos nuostatos, stereotipai, vieši asmenys, kurie savo kalbomis ir darbais kartais šias visuomenės nuostatas dar labiau sustiprina. Žinoma, veikia ir visokie incidentai. Pavyzdžiui, žiniasklaidai nušvietus kokį nors teroro išpuolį, padaugėja neigiamų komentarų, nukreiptų prieš atvykėlius, musulmonus (nors išpuoliai tikrai ne visuomet įvykdomi būtent šių grupių atstovų), arba nušviečiant Ievos Strazdauskaitės nužudymo bylos detales padaugėjo komentarų, kad visi romai – nusikaltėliai ir panašiai.
– Kaip atpažinti diskriminaciją? Kokios yra jos ribos? Kas diskriminacija laikoma ir kas nelaikoma?
– Diskriminacijos sąvoka apima nelygiavertį asmenų traktavimą dėl jų tapatybės bruožų – tai ir skirtingų sąlygų darbe sudarymas, pirmenybės teikimas, privilegijų sudarymas dėl asmenų lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos.
Susidūrę su kokia nors įtarimų keliančia situacija asmenys tiesiog turi savęs paklausti, ar dėl aukščiau išvardytų savybių nebuvo pažeistos jų lygios galimybės kartu su kitais įsidarbinti, gauti paslaugas, įsigyti prekes, ar su jais darbe elgiamasi taip pat, kaip ir jų kolegomis ir t. t.
Diskriminacija nelaikoma įstatymais nustatyti apribojimai, kai juos pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis (praktikoje tai labiausiai susiję su lytimi, amžiumi, negalia). Pavyzdžiui, diskriminacija nelaikomas reikalavimas mokėti valstybinę kalbą, draudimas dalyvauti politinėje veikloje (yra keletas sričių, kuriose siekiant maksimalaus skaidrumo žmonės privalo sustabdyti narystę politinėse partijose), skirtingas moterų ir vyrų traktavimas siekiant apsaugoti jų sveikatą (pavyzdžiui, nėščiųjų apsauga) ir kt.
– Kaip elgtis supratus, kad esi diskriminuojamas? Kur kreiptis pagalbos? Kam skųstis? Apskritai ar reikia kažkam skųstis? Galbūt geriau problemas spręsti savarankiškai?
– Jei gyventojas susiduria su diskriminacija valstybės ir savivaldybės institucijų bei įstaigų veikloje, švietimo, mokslo ir studijų institucijose, darbo santykių, vartotojų teisių apsaugos, organizacijų (asociacijų) veiklos srityse, jis turi teisę pateikti skundą lygių galimybių kontrolieriui. Pavyzdžiui, pagal įstatymą, darbdaviai privalo užtikrinti, kad darbuotojai nebūtų diskriminuojami. Apie lygių galimybių pažeidimą, tokiu atveju, pirmiausia rekomenduojame pranešti vadovui – galbūt jis kažko nežino ir geranoriškai pašalins pažeidimą. Jei gyventojas pranešė, bet į tai nebuvo sureaguota, reikėtų kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą – skundą galima užpildyti ir internetu, ir atsiųsti paštu, ir įteikti užėjus į priimamąjį.
– Kokios galimos nuobaudos už diskriminavimą?
– Pagrindinė mūsų veiklos taisyklė – bendradarbiauti, o ne bausti. Galimam pažeidėjui pašalinus diskriminuojančius veiksmus, tyrimas dėl lygių galimybių pažeidimo nutraukiamas. Pripažinęs lygių galimybių pažeidimą, kontrolierius gali siūlyti nutraukti diskriminuojančius veiksmus, įspėti, įpareigoti nutraukti diskriminuojančią reklamą, gali skirti ir administracinę baudą. Dažnai viešiname diskriminacijos atvejus, tad pažeidimas, nors finansinių nuostolių dažniausiai ir neatneša, tikrai gali paveikti įmonės, institucijos ar organizacijos reputaciją.
Skundus, kurie nepatenka į Tarnybos kompetencijos ribas, paprastai perduodame kitoms institucijoms, kurios galėtų apginti galimai pažeistas asmens teises.
– Kokie galimi kovos su diskriminacija būdai? Nuo ko reikia pradėti ir kas tai turi daryti? Reikėtų veikti prevenciškai – daryti viską, kad diskriminacinio pobūdžio situacijos apskritai nesusidarytų, ar veikti ištikus bėdai? Kas turėtų inicijuoti tą kovą, užsiimti šiais dalykais? Kas šiuo metu diskriminacijos klausimu, be Jūsų tarnybos, dar dirba Lietuvoje?
– Kovoti su diskriminacija galima įvairiai. Pirmiausia, pradedant nuo savęs – apmąstyti savo požiūrį, kas lemia neigiamas nuostatas vienos ar kitos socialinės grupės atžvilgiu, išanalizuoti ar patys savo veiksmais ir žodžiais nepažeidžiame kito asmens lygiateisiškumo. Visada svarbu garsiai įvardyti ir atkreipti dėmesį kai kas nors kitas elgiasi nepagarbiai, žemina kitų žmonių garbę ir orumą. Taip pat svarbu, kad žmonės kreiptųsi dėl patirtų lygių galimybių pažeidimų – Lietuvos įstatymai gana aiškiai išdėsto, koks elgesys yra nepriimtinas, tad turėtume šiomis nuostatomis naudotis praktiškai.
Darbdaviai prie geresnės aplinkos kūrimo gali prisidėti įgyvendindami įstatymines pareigas. Įstatymai numato pareigą užtikrinti, kad darbovietėje žmonės nebūtų diskriminuojami. Nuo 2017 m. Darbo kodeksas įtvirtina darbdavių pareigą įgyvendinti lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais principus. Organizacijos, kurių vidutinis darbuotojų skaičius viršija 50, privalo priimti ir paskelbti lygių galimybių politikos ir jos vykdymo priežiūros priemones. Naudingos informacijos, kaip sukurti pagarbią ir lygybės principus gerbiančią organizacinę kultūrą galima rasti interneto svetainėje „Lygybesplanai.lt“.
Savo darbe inicijuojame įvairias sąmoningumo didinimo kėlimo kampanijas, kuriomis gyventojai raginami atkreipti dėmesį į problemas, įvardijame įrankius, pagalbos mechanizmus.
Be Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, su diskriminacijos klausimais įvairia apimtim i dirba teismai, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga (kai kalbame apie nepilnamečius asmenis), darbo ginčų komisijos, Valstybinė darbo inspekcija, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, mes bendradarbiaujame su Lietuvos banku. Su lygybės ir nediskriminavimo klausimais taip pat dirba ir įvairios nevyriausybinės organizacijos – jos skundų netiria, tačiau labai prisideda prie žmonių konsultavimo, lygybės principų sklaidos, esamų problemų įvardijimo.