(Pabaiga. Pradžia Nr. 37)
1941 m. rugpjūčio 5 d. laikraštis „Į laisvę“ paskelbė Kelių valdybos išleistus „Keleivių auto susisiekimui tvarkyti laikinus nuostatus“. Juose rašoma: „Kadangi autobusų skaičius yra ribotas, tai Kauno–Vilniaus, o taip pat ir kitais ruožais bus vežami tiktai pildantieji savo tarnybos pareigas tarnautojai, pateikus savo aukščiausiosios instancijos atitinkamus pažymėjimus, nurodant važiavimo reikalą. Važiavimo pirmumą Kaune nustato Kelių Valdybos Eismo direkcija Autobusų stotyje Vytauto pr. Nr. 12, o Vilniuje ir kitose galinėse auto stotyse bei tarpinėse sustojimo vietose – vietos Karo komendantas, o jo nesant – Apskrities viršininkas ar policija. Keleivių tarpe pirmumu naudojasi grįžtantieji į Sov. Rusiją vežtieji asmenys, vykstą į savo nuolatines gyvenamąsias vietas.“
Šalia nuostatų išspausdintame autobusų eismo tvarkaraštyje matyti, kad iš Kauno į Marijampolę važiavo tik vienas autobusas per dieną. Išvykęs iš Kauno 7 val. ryte, jis 8.40 būdavo Marijampolėje, iš kurios 8.50 val. išvykdavo į Šakius per Vilkaviškį. Iš Šakių atgal autobusas išvykdavo 14 val., Marijampolėje būdavo 16.30 val., o 18.20 val. sugrįždavo į Kauną.
Beje, kitomis kryptimis (į Vilnių, Zarasus, Kryžkalnį, Alytų per dieną iš Kauno važiuodavo taip pat tik vienas autobusas.
Laikinajai vyriausybei baigus darbą ir krašto valdymą perėmus vokiečiams, Lietuvos generalinis komisaras A. von Rentelnas rugpjūčio 6 d. paskelbė „Privatiniam automašinų susisiekimui tvarkyti nuostatus“. Jau pirmame jų paragrafe rašoma, jog „privatinių automašinų susisiekimas Lietuvoje iki atskiro parėdymo sustabdomas“ ir gali būti leidžiamas tik išimtiniais atvejais („Lietuvos automobilių transportas XX amžiuje“).
Vokiečiai neskubėjo grąžinti sovietų nacionalizuoto turto, ypač stambesnio, be to, labai griežtai ribojo kuro naudojimą. Dar išlikę automobiliai buvo bent porą kartų surašyti – matyt, buvo planuojama ir juos paimti karo tikslams. Automobilių savininkai – tiek piliečiai, tiek ir bendrovės – ne kartą buvo įspėti nesinaudoti savo transporto priemonėmis asmeniniais tikslais ar „dėl patogumo“ – už tai buvo grasinama didžiulėmis baudomis, kalėjimu ir mašinų konfiskavimu.
Tik 1943 metų vasario mėnesį atidarytas autobusų maršrutas tarp Kauno ir Šakių, autobusai kursavo tris kartus per savaitę (pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais). Gegužės viduryje autobusai pradėjo važinėti Kauno–Lazdijų ruože, taip pat tris kartus per savaitę (antradieniais, ketvirtadieniais, šeštadieniais). Beje, važiuojant iš Kauno keleiviui neužteko tik įsigyti bilietą: buvo reikalingas leidimas ir sveikatos liudijimas.
Į karo pabaigą susisiekimo autobusais vėl praktiškai neliko, nes nuolat kilo problemos dėl degalų, atsarginių dalių, padangų trūkumo. Galų gale besitraukiantys vokiečiai išsivarė viską, kas dar galėjo važiuoti. Štai iš Vilniaus buvo išvaryta 95 sunkvežimiai, 64 autobusai ir 17 lengvųjų automobilių. Kiek jų išvaryta iš Kauno bei kitų miestų, duomenų nėra.
***
P. S. Turite istorinės medžiagos (nuotraukų, dokumentų ir kt.), faktų, prisiminimų šia tema (iš bet kurio laikotarpio) ar galite ją papildyti, patikslinti? Kviesčiau susisiekti – parašyti (el. p. gintaras@suvalkietis.lt), paskambinti tel. (8 343) 51474 ar tiesiog užeiti į redakciją.
Parengė Gintaras KANDROTAS
