Ieškodami atsakymų į klausimus, ar pakankamai efektyvios priemonės ir projektai, kuriuos Užimtumo tarnyba įgyvendina, bandydama padėti į darbo rinką grįžti vyresnio amžiaus Lietuvos žmonėms, ir ką šiuo klausimu Lietuvos sąlygomis būtų galima nuveikti daugiau, pakalbinome mūsų kraštietę nepriklausomą ekspertę ir lektorę Algimantą Pabedinskienę, kuri 2012–2016 metais vadovavo šalies Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai.

– Daugelis Europos Sąjungos šalių susiduria su demografiniais pokyčiais, kurie verčia valstybes spręsti, susitelkus ES lygiu ar nacionaliniu lygiu, senėjančios visuomenės problemas įvairiais pjūviais: socialiniu, ekonominiu, sveikatinimo, švietimo, teisiniu ir pan. Senėjant Lietuvos visuomenei, vyresnio amžiaus asmenys sudaro vis didesnę gyventojų dalį, todėl aktyvus jų dalyvavimas sociume, ypač darbo rinkoje, yra vieni pagrindinių veiksnių, kurie garantuoja darnią ir tvarią visuomenės raidą.
Įvairiose ES šalyse, taip pat Lietuvoje, atlikti tyrimai rodo, kad vyresnių nei 50 metų asmenų dalyvavimo darbo rinkoje galimybės su amžiumi mažėja. Tarptautinių ir nacionalinių tyrimų rezultatai atskleidžia, kad šias galimybes mažina ne vien tik amžius, bet ir kiti veiksniai: neįgalumas, išsilavinimo ar kvalifikacijos stoka, modernių technologijų nevaldymas, motyvacijos trūkumas ir t. t. Vyresni asmenys darbo rinkoje yra laikomi neproduktyviais, negebančiais greitai reaguoti į kintančią aplinką, nelanksčiais, turinčiais įvairių fobijų, sunkiai prisijaukinančiais naujoves, nenorinčiais mokytis ir pan. Ar tai tiesa? Ar tai tik dar mūsų pakankamai jaunos demokratinės valstybės kopimo į brendimo stadiją augimo fragmentas? Kodėl mes nenorime pripažinti, kad gyvenimo trukmės ciklas didėja ir tai suteikia didesnes galimybes vyresnio amžiaus žmonėms būti aktyviais visose srityse, kurti pridėtinę vertę valstybei ir sau?
Įvairūs tyrimai (ES ir pasauliniai) rodo, kad ilgėjant gyvenimo trukmei keičiasi ir pačių vyresnio amžiaus asmenų požiūris į aktyvų dalyvavimą darbo rinkoje ir kitame socialiniame visuomenės gyvenime. Ir ne vien tik ekonominės paskatos motyvuoja vyresnio amžiaus žmones būti aktyviais darbo rinkos dalyviais. Labai dažnai tai susiję su savęs realizavimo įvairiuose socialiniuose kontekstuose aspektais. Juk aiškiai suprantame, kad kiekviena valstybė turtinga tiek, kiek ji geba išlaikyti ir įgalinti savo žmogiškąjį kapitalą savo valstybės, o kartu ir kiekvieno piliečio gerovei.
Vyresnio amžiaus žmonių ekonominę ir socialinę integraciją, skurdo mažinimo, psichologinių barjerų mažinimą ir pan. gali garantuoti holistinis (visaapimantis) prob-lemos sprendimo būdas. Holistinis požiūris šiandienos kontekste yra „daugiau žmonių turi dirbti ilgiau ir kitaip“. Tenka pripažinti, kad šiai problemai spręsti nacionaliniu lygiu teikiamas per mažas dėmesys, nes nekonsoliduojamos akademinės, verslo, valdžios institucijų (kaip Užimtumo tarnyba ir pan.), socialinių partnerių ir kitų suinteresuotų institucijų pajėgos.
Taip, teisinė bazė ir strateginiai dokumentai ir ES, ir nacionaliniu lygiu yra. Tačiau jų įgyvendinimas ir gyvybingumas dažnai neduoda apčiuopiamų rezultatų ir tęstinumo. Todėl apjungus anksčiau minėtų institucijų, organizacijų intelektinį, patirties, akademinį potencialą ir kiekvienai iš pusių prisiėmus konkrečius vaidmenis, funkcijas ir atsakomybes, galima sumodeliuoti ilgalaikius ir tvarius sprendimus dėl vyresnio amžiaus asmenų integracijos į darbo rinką. Tie sprendimai turi būti kompleksiniai, pradedant nuo senėjančios darbo jėgos pasiūlos pokyčių analizės iki vyresnio asmens diskriminacijos eliminavimo įrankių sukūrimo darbo vietoje.
Užimtumo tarnyba vyresnio amžiaus žmonių integracijai į darbo rinką 2014–2020 m. įgyvendina keletą ES projektų. Jie atspindi šalies ir ES strateginius dokumentus. Pagrindinės priemonės vyresnio amžiaus žmonių integracijai į darbo rinką, kurias siūlo projektai yra profesinis mokymas ir perkvalifikavimas, įdarbinimas subsidijuojant, bedarbių teritorinio judumo rėmimas.
Peržvelgus ir paanalizavus įgyvendinant projekto veiklas pasiektus rezultatus (Užimtumo tarnybos statistiką), viskas atrodo puikiai: daug įdarbintų, daug persikvalifikavusių, daug susikūrusių sau darbo vietas įsigijus verslo liudijimus. Tačiau šie rezultatai laiko perspektyvoje kinta. Todėl būtų labai svarbu vykdyti ilgalaikę rezultatų stebėseną, o tuomet būtų galima aiškiai konstatuoti, ar tie rezultatai yra tvarūs laiko perspektyvoje. Pavyzdžiui, sakykime, kad 10 tūkst. asmenų įdarbinta subsidijuojant. Tačiau, kiek iš jų lieka dirbti vienerius, dvejus ar daugiau metų? Arba, pavyzdžiui, perkvalifikuota 5 tūkst. asmenų, iš jų 2,5 tūkst. susikūrė sau darbo vietą įsigiję verslo liudijimus, o tūkstantis buvo įdarbinti. Kas toliau? Pateikti skaičiai yra projekto rezultatas, tačiau jo tvarumas ilgalaikėje per-spektyvoje kelia abejonių.
Tenka pripažinti, kad šios priemonės yra populiarios, ypač – darbo vietos subsidijavimas. Bet baigiasi subsidija ir kas toliau? Vyresnio amžiaus asmuo dažniausiai grįžta į startinę bedarbio poziciją. Taigi, investicijos skirtos, o pridėtinė vertė maža.
Panaši situacija ir dėl perkvalifikavimo priemonės. Ji puiki, vyresnio amžiaus asmenys sėkmingai mokosi ir įgyja naują profesiją, tačiau labai dažnai darbo vietos taip ir nesusiranda dėl diskriminacijos dėl amžiaus.
Dar vieno, vyresnio amžiaus žmonėms skirto, projekto priemonės yra gana patrauklios, nes jos suteikia galimybę naujoms kompetencijoms ir veikloms, susijusioms su savanoryste. Juolab kad Lietuvoje, kaip kitose pasaulio valstybėse, savanorystė tampa ne tik jaunų žmonių veiklos modeliu, bet įtraukia ir vyresnio amžiaus asmenis. Tačiau šios ir kitos priemonės ilgalaikėje perspektyvoje nesukuria vientisos vyresnio amžiaus asmenų integracijos į darbo rinką politikos ir instrumentų, nes problema sprendžiama tik iš dalies ir trumpam laikotarpiui.
Ką reikėtų daryti, kad atsirastų tokios užimtumo priemonės, kurios vyresnio amžiaus asmenims suteiktų materialinį pasitenkinimą ir socialines garantijas? Tenka pripažinti, kad kokios inovatyvios bebūtų integracijos į darbo rinką priemonės, jos nebus efektyvios, jei nebus taikomos kompleksiškai ir nebus bendros užimtumo politikos dalimi. Todėl pirmiausia reikia turėti aiškią ir ilgalaikę nacionalinę vyresnio amžiaus asmenų užimtumo strategiją (priemones), kuri būtų rengiama su darbo rinkos dalyviais, reaguojant į esamą situaciją ir lūkesčius. Ją bendradarbiaudami turėtų parengti darbdaviai, akademikai, socialiniai partneriai, vyresnio amžiaus asmenų organizacijos ir pan. Antra, būtina sukurti veiksmingą pasiektų rodiklių (aktyvių ir pasyvių priemonių dėka) stebėsenos ir analizės mechanizmą ilgalaikėje perspektyvoje. Trečia, reikia dinamiškos ir lanksčios sprendimų priėmimo schemos užimtumo priemonėms keisti, reaguojant į darbo rinkos pokyčius. Ketvirta, užimtumo politikai formuoti reikia kūrybinio potencialo. Penkta, būtinos finansinės garantijos (ne tik ES lėšos, bet ir nacionalinio biudžeto tikslinis finansavimas).
Ką dar galime Lietuvoje padaryti rūpindamiesi vyresnio amžiaus asmenų integracija į darbo rinką? Norėčiau atkreipti dėmesį į pamatinius dalykus, kurie formuojasi ne vienerius metus. Tai – mūsų visuomenėje nusistovėjusių stereotipų į vyresnio amžiaus asmenis darbo rinkoje laužymas. Mes galime sukurti daug įvairiausių priemonių, įrankių, mechanizmų, bet jei nekeisime savo požiūrio, problemą išspręsime tik trumpam. Todėl, nors tai skamba ir banaliai, visuomenės švietimas ir naujo požiūrio formavimas visais galimais būdais yra neišvengiamas. Dialogas turi vykti visuose lygiuose, nes demografiniai pokyčiai turės įtakos bendrai valstybės raidai, o tuo pačiu – ir kiekvienam iš mūsų.
Šiuo metu jau yra tam tikrų teigiamų pokyčių, tačiau aš nenorėčiau sutikti su nuomone, kad darbo rinka tapo atviresnė vyresnio amžiaus žmonėms. Tiesiog trūksta darbuotojų. Paanalizavus darbdavių siūlymus ir pačiai dirbant projektuose lektore su šia pažeidžiama tiksline grupe, aiškiai matau, kad kartais ne kompetencijų ar motyvacijos kriterijai lemia darbdavių pasirinkimus. Todėl ir kalbu apie naujo požiūrio formavimą visuomenėje. Tiesiog visi sutelktai turime ieškoti būdų efektyviau panaudoti vyresnio amžiaus darbingų asmenų talentus, žinias, patirtį, gabumus ir kompetencijas.

Dalindamasi įžvalgomis apie vyresnio amžiaus asmenų integraciją į darbo rinką, noriu priminti ir 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Darbo kodekso suteikiamas galimybes vyresnio amžiaus asmenims dirbti. Darbo kodekso 52 str. yra siūloma nuotolinio darbo sutartis, o 93 str. – darbo vietos dalijimosi sutartis. Šios sutarčių rūšys taip pat suteikia darbdaviams galimybes samdyti ir vyresnio amžiaus asmenis, suteikiant ir darbuotojui, ir darbdaviui patrauklias darbo sutarties sąlygas. Tačiau šia galimybe dar pasinaudoja labai mažai asmenų. Ir vėl grįžtame prie to, kad dialogas ir visuomenės švietimas yra būtini. Turime galiojantį pamatinį Darbo santykius reglamentuojantį dokumentą, bet jo straipsniuose išdėstytomis galimybėmis negebame pasinaudoti.
Kalbant apie vyresnio amžiaus asmenų integraciją į darbo rinką, be abejonės, turėtų būti patrauklu ir patiems susikurti darbo vietą įsigijus verslo liudijimus ar individualios veiklos pažymas. Juolab kad veiklų ir galimybių spektras platus, galima realizuoti ilgus metus puoselėtas idėjas. Tačiau daugeliui dažniausiai pritrūksta drąsos ir pasitikėjimo savimi, nes trūksta finansinių, mini verslo valdymo žinių ir t. t. Šiai problemai spręsti galima būtų kurti įvairius ūkinės veiklos darinius kooperacijos pagrindu, kur susivienytų keli individualia veikla užsiimantys ar su verslo liudijimais dirbantys asmenys. Tačiau tenka pastebėti, kad vis dėlto tik nedidelis procentas vyresnio amžiaus žmonių ryžtasi kurti sau darbo vietą. Didžioji dauguma nori samdomo darbo.
Labai puikias perspektyvas Lietuvoje turi socialinio verslo pagrindu sukurtos socialinės įmonės. Jų veiklos koncepcija paremta ne tik ekonomine nauda, bet ir kuriama socialine pažanga ir verte visuomenei (socialinės paslaugos, bendruomenių verslai, pavėžėjimas ir pan.). Tokiose įmonėse vyresnio amžiaus asmenys gali puikiai save realizuoti, kadangi turi įvairių profesinių ir gyvenimiškų patirčių, kompetencijų, kurios kaip tik reikalingos socialinio verslo veikloje. Tai patraukli galimybė integruotis į darbo rinką, juolab kad socialinio verslo niša yra labai didelė. Šiuo metu Ekonomikos ir inovacijų ministerija kaip tik tobulina socialinio verslo įstatymą ir finansavimo sąlygas. Tikėtina, kad tie pasiūlymai paskatins socialinių verslų augimą.
Apibendrindama galiu pasakyti, kad vyresnio amžiaus asmenims integruotis į darbo rinką yra pakankamai sudėtinga, nepriklausomai nuo Užimtumo tarnybos siūlomų priemonių ar projektinių veiklų. Be to, nors visuomenėje suformuota nuomonė apie vyresnio amžiaus asmenų gebėjimus dalyvauti darbo rinkoje yra neteisinga, tačiau būtent ji sukuria esamą situaciją. Vyresnio amžiaus asmenų integracija į darbo rinką galima tik tuo atveju, jei valstybė prisiims tarpininko vaidmenį tarp pažeidžiamos grupės atstovo ir darbdavio ir skatins visų suinteresuotų šalių bendradarbiavimą, siekiant vyresnio amžiaus asmenų tvarios integracijos į darbo rinką. Taip pat manau, kad siekiant, jog vyresnio amžiaus asmenys tęstų darbinę veiklą, jiems būtina įvairiapusė valstybės parama darbo vietai susikurti ir socialiniams verslams plėtoti.