Taip vadinosi seminaras ir ekspedicija – dar vienas Marijampolės kultūros centro projekto „Sūduvių ugnys – budinam svietą“ renginys. Pristatydama humanitarinių mokslų daktarą Vykintą Vaitkevičių vyr. specialistė etnokultūrai Dalia Venckienė sakė, kad tai – ypatingas žmogus, kurio būtų galima klausytis ir visą dieną… Ir pats svečias neneigė, kad šventviečių tyrinėjimas – jo gyvenimo misija, tai daro daug metų. Parašyta šimtai straipsnių, išleista knygų (gaila, kad mūsų regionas kol kas labai mažai tyrinėtas).
Kalvelė lygumoje, seni medžiai, akmenys, šaltiniai ar vandens telkinys aukštumėlėje – o gal tik tavo paties pojūtis, kad esi kažkokioje ypatingoje vietoje… Apie tas vietas pasakojimai iš lūpų į lūpas ėjo šimtmečiais, kai kurie buvo užrašyti, jų kodas – ir vietovardžiuose, ir vandenvardžiuose, tose vietose kažkada atsirado kryžiai, kitas, tarsi niekuo neišsiskiriančias, apleistas žmogus ima tvarkyti savo iniciatyva – tarsi kas jį ragintų…
„Viena svarbiausių nuostatų – šventumas nepranyksta. Nežinome, kaip buvo iki dabar, kai matome realų vaizdą, kaip bus rytoj. Senieji medžiai išgriūva – o jų vietoje, žiūrėk, jau auga kiti. Kitokie – susipynusiais kamienais, suaugę medžiai, upių santakos, pėdos akmenyse ar žolės ratai prie piliakalnių, kryžinis žaibas (įspūdingiausia, kas tik gali būti) – visa tai yra ženklai mums. Mūsų potyriai, kai būdami gamtoje kur nors išgyvename ypatingus jausmus, tai patvirtina.“
Paskui seminaro dalyviai, svečiui vadovaujant, keliavo į Šilavoto (Prienų r.) apylinkes ir ne tik pamatė bei išgirdo daug įdomaus, bet ir patyrė ypatingų akimirkų.
Lina VOLUNGYTĖ
Lauryno BERNOTO nuotraukos
