Šiandien priklausomybes turintiems žmonėms pagalbos yra daug ir įvairios. Padėti stengiasi priklausomybių centrai, anoniminių alkoholikų grupės, bendruomeniniai namai, visuomenės sveikatos biurai. Kalbamės su internetinės svetainės „Ne-gerk.com“, gyvuojančios šešiolika metų, įkūrėja Vida JUODVALKIENE.
– Kaip ir kodėl kilo idėja sukurti svetainę „Ne-gerk.com“?
– Jau ankstyvoje jaunystėje pradėjau laidoti artimus žmones. Man pasisekė, nes anksti suvokiau, kad tų mirčių priežastis yra besaikis alkoholio vartojimas. Mačiau žlungančius talentus, nes mokiausi režisūros profesijos, buvau tarp menininkų, kurie labai neatsparūs gyvenimo išbandymams ir pernelyg dažnai problemas (ir džiaugsmus) sutinka su taurele. Ir nepastebi laiku, kad neužtenka vienos taurelės, o laikui bėgant ir keleto butelių mažai.
Mane labai domino, kodėl taip vyksta, kas atsitinka, kad geriantis žmogus taip keičiasi, degraduoja ir baigia savo gyvenimą dažnai labai tragiškai. Ieškojau informacijos, apie 2000 metus jos buvo labai mažai. Tada alkoholizmas buvo dar ne liga, o didelė gėda.
Kai atsidariau savo įmonę, kurios veikla buvo interneto svetainių kūrimas, supratau, kad turiu galimybę apie tai kalbėti, sukurti vietą kenčiantiems nuo alkoholizmo ir taip jiems padėti. Kiekvienas žmogus turi pats apsispręsti, kaip jis gyvens, gers ar negers. Štai dėl to svetainės pavadinimas per brūkšnelį: ne-gerk.com. Tinklapyje mes nieko nemokome, tik dalijamės karčia patirtimi, o jau kiekvienas pats turi nuspręsti: gerk-negerk.
– Kiek metų svetainė jau gyvuoja, kiek turite sekėjų?
– Rudenį bus 16 metų. Sunku pasakyti, kiek mūsų tinklapį atsidaro ir skaito. Seniai tikrinau Analytics statistiką. Tačiau geriausias rodiklis yra užsiregistravusių vartotojų skaičius. Tai šiuo metu mes turime 310 naujų ir 720 senų dalyvių. Naujų, dėl to, kad dabar veikiantis forumas yra jau trečiasis. Tad šis tūkstantis vartotojų yra nuolatiniai mūsų svetainės sekėjai, tiesiogiai susiję su alkoholizmo problema. Nebūtinai alkoholikai, dalis yra alkoholikų šeimų nariai. Forume jie dalijasi savo bėdomis, patirtimi, viltimi ir mokosi vienas iš kito gyventi su savo ar artimo žmogaus liga.
– Ar tai daugiau Vilniaus, Kauno gyventojai, ar visos Lietuvos?
– Visos Lietuvos ir ne tik. Prisijungia daug lietuvių iš užsienio: Londono, Švedijos, Norvegijos ir t. t. Juk emigravę lietuviai neatsikrato priklausomybės, ir kai jiems ten labai negera, jie ieško pagalbos internete, tokiu būdu atranda
ne-gerk.com.
– Kodėl žmonės ieško šios svetainės?
– Žmonės ieško, kaip spręsti problemą, ieško informacijos. Suvedę į google, pvz., alkoholizmas, gėrimas ir kitus raktinius žodžius, jie atranda mūsų svetainę, forumą. Kad yra tokia svetainė, eina reklama ir „iš lūpų į lūpas“. Aš pati labai nustebau, kai sužinojau, kad net Vilniaus Minesotos programoje esantiems pacientams, kartu su kita informacija, yra pasiūloma paskaityti ne-gerk.com.
– Kokias problemas nagrinėjate savo svetainėje?
– Tinklapyje diskutuojama apie visas priklausomybes, jei to nori lankytojai. Bet kuris prisijungęs vartotojas gali paskelbti sau aktualią temą. Tačiau daugiausia dėmesio skiriama priklausomybei nuo alkoholio.
– Kas žmones atveda į priklausomybę?
– Nėra vieno atsakymo. Įvairiai. Tai gali būti ir žmogaus asmeninės savybės, ir psichinė būklė, ir šeimos įtaka, ir socialinės priežastys, ir daugybė kitų. Ne veltui sakoma, kad alkoholizmas – kūno, proto ir sielos liga.
– Kas labiausiai trukdo iš alkoholizmo išsivaduoti?
– Nepripažinimas, kad ši problema yra. Toks štai tas alkoholiko mąstymas – visas pasaulis mato, kad jis turi problemą, o jis pats niekaip negali sau pripažinti. Beje, po pripažinimo būna kitas sunkus etapas – susitaikymas su savo liga.
– Kokios pagalbos tokiems žmonėms reikia?
– Bet kokios, kuri padėtų susivokti, kad kažkas su manim negerai, kad aš neteisingai kažką darau, pagaliau, kad visų mano bėdų priežastis – alkoholis, be kurio aš negaliu gyventi.
Tada žmogui kyla klausimas: ką daryti? Ir tada jis ima ieškoti pagalbos.
Kur tokią pagalbą surasti, irgi nėra vieno atsakymo. Kažkam padeda psichologas, bet taip pat gali padėti visai svetimo žmogaus ištarta frazė, net perskaitytas sakinys knygoje, ar išgirstas filmo metu. Kitam padeda bažnyčia, kunigas, tikėjimas. Kiti, patekę į Priklausomybių centrą, padedami specialistų, sugeba pažvelgti į save ir savo gyvenimą kitomis akimis. Na, o kažkas netikėtai patenka į anoniminių alkoholikų susirinkimą.
Žinau nemažai žmonių, kuriems pirmasis impulsas buvo ne-gerk.com. Jie skaitė, diskutavo, ir po to kreipėsi į specialistus arba prisijungė prie AA draugijos.
Taigi, būna įvairiausių „pagijimų“. Sakau kabutėse, nes net daug metų nevartojant alkoholio visada yra grėsmė, kad alkoholikas vėl ims gerti. Nors dabar viešojoje erdvėje pasigirsta abejonių, ar alkoholizmas tikrai nepagydoma liga, bet pagal visus matytus pavyzdžius aš neatsisakau seno įsitikinimo – alkoholikas visą gyvenimą bus alkoholiku, tik jis gali būti arba geriantis, arba negeriantis.
– Kokie pirmieji žingsniai turėtų būti žmogaus, nusprendusio nebegerti?
– Kreiptis į specialistus. Manau, geriausia eiti į Priklausomybių centrą ir patikėti savo ateitį gydytojams. O jie jau toliau pasirūpins, parinks tinkamą sveikimo būdą: skirs vaistus, gal Minesotos programą, gal nukreips pas AA ar kitą bendruomenę, gal pas psichologą ir t. t. Kiekvienas priklausomas žmogus sveiksta labai individualiai.
– Kaip turėtų elgtis jo artimieji, aplinkos žmonės?
– Jeigu žmogus nusprendė negerti, žinoma, artimieji turi jam padėti, paskatinti (bet ne mokyti, reikalauti). Alkoholikas per savo gėrimą, paprastai ilgus gėrimo metus, yra visiškai praradęs pasitikėjimą savimi, be visų kitų skausmingų praradimų. Palaikymas artimųjų jam reikalingas kaip oras, kad pats sau galėtų pasakyti „aš galiu“ ir žengti pirmuosius žingsnius.
– Kaip elgtis su žmogumi, kuris nepripažįsta esantis alkoholikas, nenori gydytis, teigia galinti pats, kada nori gerti, kada nenori nevartoti svaigalų, nors geria diena iš dienos. Per jį daug problemų kyla šeimos nariams, kaimynams? Žmonės pasisako už tokio žmogaus priverstinį gydymą. Ką manote apie tai?
– Tai yra tik mano asmeninė nuomonė, paremta patirtimi, stebint priklausomų žmonių kelią į sveikimą. Ir pasikartosiu, kad kiekvienas žmogus sveiksta individualiai. Tai labai svarbu.
Aš manau, kad kol alkoholikas nepasiekė savo „dugno“, kol jis pats nepanorėjo keistis ir keisti gyvenimą, kol negavo to pirmojo impulso permainoms, artimieji nieko negali padaryti.
Todėl šeima pati turėtų skaityti, gauti kuo daugiau informacijos apie alkoholizmą kaip apie ligą. Ypač atsakingai turėtų aiškinti vaikams, kas vyksta su mamyte ar tėveliu. Gal pas psichologus pirma turėtų eiti šeimos nariai, o ne per prievartą, su skandalais versti eiti geriantįjį… Šeima pati suserga, todėl aš patarčiau kuo labiau nuo jo atsiriboti ir galvoti apie save. Tai nebus šeimos nario egoizmas, kaip daug kas mąsto. Pažįstu daugybę negeriančių alkoholikų, ir jų pasakojimai baigiasi panašiai: tik kai visi mane paliko, kai supratau, kad esu vienas ir toliau gerdamas numirsiu, tada ir nustojau gerti.
Na, o kaip atsiriboti, gyvenant po vienu stogu su alkoholiku, čia jau atskira tema.
Dėl priverstinio gydymo, gal taip pažiūrėkime: jei norime izoliuoti žmogų, kuris trukdo kitiems, tada taip, izoliuokime ir gyvenkime ramiai (tik ar pavyks šeimos nariams gyventi ramiai, žinant, kad kažkur uždarytas artimas žmogus…), tačiau suvokime, kad taip tam priklausomam nuo alkoholio žmogui nepadėsime pasveikti. Neįmanoma prievartos būdu pakeisti kito žmogaus. Todėl ligoniui visuomenė turi padėti susivokti, o ne uždaryti kaip gyvūną narve…
– Kaip elgtis, jeigu žmogus kurį laiką gyveno blaiviai, bet vėliau atkrito? Palikti likimo valiai, gabenti į ligoninę?
– Atkritusio žmogaus (skirtingai, nei geriančio), negalima palikti likimo valiai. Palaukite, kol „atsigers“ ir tinkamu metu padėkite grįžti prie blaivybės. Gal nebūtinai ir ligoninės reikės, čia kaip kam. Tik nedarykite iš to tragedijos. Atkrytis – natūralus procesas, jį patyręs, sveikstantis alkoholikas išmoks atpažinti jo simptomus. Tačiau yra ir galimybė, kad atkryčiai kartosis ir, kaip sako AA, žmogus taps „slidininku“. Reiškia, jam reikia ieškoti papildomos pagalbos, kažką būdamas blaivus daro neteisingai.
– Ką manote apie kodavimą?
– Kodavimas irgi yra tam tikra apgaulė, žmogus kurį laiką negeria, bijodamas pasekmių. Šiuo metu Lietuvoje kodavimas uždraustas ir ieškoma kitų alternatyvų alkoholizmui gydyti.
Aš nepritariu kodavimui, bet visgi manau, kad kodavimas turėjo ir privalumų. Manau, kad geriančiam žmogui geras bet koks būdas nustoti gerti, tai kodėl gi ne kodavimas? Bent mėnesį negerdamas žmogus jau gali pradėti mąstyti, prie kodo pridėti kitas pagalbas ir taip išlikti blaivus. Pažįstu žmones, kurie užsikodavo, o paskui pradėjo lankyti AA susirinkimus ir yra blaivūs lig šiol. Todėl aš neatimčiau šiaudo iš skęstančiojo arba kodavimo iš alkoholiko.
– Kur geriausia kreiptis žmogui, nusprendusiam negerti? Į Priklausomybių ligų kliniką, psichologą, anoniminių alkoholikų klubą?
– Kiekvienam savas kelias. Reikia viską pabandyti ir atsirinkti, kas geriausia pačiam žmogui. Bet pradėti paprasčiausia nuo apsilankymo Priklausomybių ligų centre arba net pas savo gydytoją, kuris nukreips kitur. Svarbiausia, pirmas žingsnis, pirmas pokalbis, pirmas prisipažinimas sau…
– Kas svarbu pirmuosius mėnesius, kai žmogus nusprendžia nebegerti, kaip jam padėti?
– Palaikymas taip, kaip sugebate. Ir jei jau jis nusprendė, tai padėkite tiek ir tai, ko prašo. Nereikia piršti savo požiūrio, supratimo ar mokyti, kaip elgtis, kur eiti, ką daryti. Labai svarbu balansas tarp ligoniui paliktos asmeninės erdvės ir nuoširdžios pagalbos, bet tik tada, jei jos prašo ir priima.
– Teko girdėti ne vieno gyvenančiojo su alkoholiku argumentą, kodėl jis nepalieka tokio žmogaus, kad šis be jo visai prapultų, prasigertų ir numirtų. Ar iš tiesų taip?
– Aš manau, kad taip kalba koalkoholikai (alkoholiko šeimos nariai patys suserga gyvendami su alkoholiku, t. y. vystosi priklausomybė nuo alkoholiko ir santykiai šeimoje darosi liguisti ir nenormalūs). Daugelis įsijaučia į „aukos“ rolę. Sakydami, kad „be jo prapuls“, apgaudinėja save, manau. Jei prapuls, tai ar su juo, ar be jo prapuls.
Kaip minėjau, dažniausiai paliktas vienas, kai nėra kas rūpinasi, žmogus pajunta „dugną“, prisiima atsakomybę už savo gyvenimą ir veiksmus, suvokia, kad pirmiausia jis turi nustoti gerti.
– Ačiū už pokalbį. Sėkmingai gyvuokite.
