– Po gaisro, kurį sukėlė sugėrovai, Kęstutis gyvena kiek ramiau, svečių pas jį į namus dar vis ateina, bet elgiasi tyliai. Bent jau namo gyventojai pastaruoju metu dėl jo nesiskundžia. Šį žmogų mes globojame daugybę metų ir nežinome, ką daugiau galime padaryti. Iš buto jo neiškelsime, priverstinai gydytis neišvešime, vos įkalbame rudenį į Slaugos skyrių gultis, kad nesušaltų nekūrenamame būste. Būtų priverstinis gydymas, pasinaudotume šia galimybe, o dabar galime tik teikti pagalbą. Skolų už komunalinius patarnavimus jis turi galybę, bet, matyt, ne tiek, kad butą parduotų iš varžytinių. Pašalpą jam skiriame tik maisto produktais. Nemanau, kad jis ką nors savo gyvenime keis. Tiesiog egzistuos, kaip egzistavęs iki mirties. Tokių žmonių savo seniūnijoje turime apie dešimtį. Iš jų gyvenimo būdą pakeičia tik vienas kitas. Liūdniausia, kad stebime tendenciją – jaunų žmonių priklausomybę alkoholiui. Lygiai vyrų, lygiai moterų. Jiems gyvenime niekas nerūpi, net ir tai, kad vaikus paimame. Vienintelis rūpestis – išgerti. Sienomis liptų, kad tik svaigalų gautų. Galbūt tas priverstinis gydymas padėtų atsipeikėti, pažvelgus į gyvenimą blaiviomis akimis atsirastų siekiamybė keistis. O kaip dabar jie gali keistis, jeigu neišsiblaivo niekada.
Kita neguodžianti tendencija – vaikai atkartoja tėvų likimus. Jeigu tėvai gėrė, gyveno tik iš socialinių pašalpų, tai dabar į mus kreipiasi jų vaikai, kurie taip pat priklausomi nuo alkoholio, nežiūri savo vaikų, gyvena tik iš visuomenės, seniūnijos paramos. Ir tai jauni žmonės, trisdešimt, trisdešimt penkerių. Baisiausia, kad ši problema tik didėja. Tokie žmonės nenori dirbti, jie moka tik reikalauti. Nerūpi, ką valgys, kuo žiemą šildysis namus. Juk socialinės rūpybos skyrius viskuo pasirūpins. Manau, kad tokia situacija yra ir mūsų socialinės politikos pasekmė. Tik šokinėti, tik duoti, o nieko nepareikalauti iš paties žmogaus. Kol kas nepastebiu, kad įvairūs apribojimai prekybai alkoholiu ir panašūs draudimai jiems turėtų kokį nors poveikį. Kas gėrė, tas ir geria toliau.