Kartais labai keistai, nepaklusdami jokiems dėsniams (o gal atvirkščiai – pagal Kažkieno surašytą scenarijų ar nubraižytą projektą), suartėja ar susišaukia gyvenimai ir darbai žmonių, kurie nei vienas kitą pažinojo, nei gyveno tuo pačiu metu. Tarsi laike ir erdvėje prasilenkiančios tiesės, be jokio sąlyčio taško. Bent jau taip, nemoksliškai, jas suvokiame. Vis dėlto… Kiekvienas jų paveikė šimtus ir tūkstančius kitų, dažnai šiems to nė nejaučiant, o jų (tiesių, vadinamų gyvenimais) paslaptis slypi varduose. Žmonių: Salomėja, Matutis, Dalia Saukaitytė… Ir vietovardžių, vandenvardžių: Kiršai, Zomčinė, Varėna ir Igliauka, Uosių kaimas ir Pauosupė, Uosupio upelis ir Uosupėlis, jau kitoje Lietuvos dalyje… Ir dar daugiau jų – šio vardo variantų.
Kūryba, o konkrečiu atveju – poezija yra tas sąlyčio taškas ir jėga, prasiskverbianti per dešimtmečius ir istorijos peripetijas, nugalinti piktavalius ir sušildanti neabejingųjų sielas. Šiųmetis, jau 55-asis, Poezijos pavasaris vėl pakvietė prisiminti vardus – žmonių ir vietovių, tuos žmones išugdžiusių. Ir dar – jų atminimo saugotojus, be kurių tie takai ir takeliai į tėviškes ar kitas vietas jau būtų užžėlę… Jei ne pedagogė Birutė Švagždienė, gyvenanti Rudnioje (Varėnos r.), ne tik pažinojusi iš mūsų kraštų kilusį Anzelmą Matutį, bet ir vaikų poeto atminimui suorganizavusi prie garsiosios jo Drevės (muziejaus) penkiolika Poezijos pavasarėlių, vedanti ekskursijas A. Matučio takais ir pasakojanti ne tik apie jį – kažin, ar daug kas bežinotų apie šią vietą? Nuo 2009 metų garsiausio vaikų poeto atminimo išsaugojimu rūpinasi Varėnos biblioteka – šiemet vėl kvietusi į Pauosupę, į 20-ąją Poezijos pavasarėlio šventę, rengiamą kas antri metai. 
Tai konkursas, kuriame dalyvauja vaikai (jų buvo 84), iškilmingai skelbiami vaikų literatūros laureatai. Dalyvavo poeto artimieji, grupė literatūros kūrėjų ir kritikų iš Vilniaus, skambėjo eilės ir dainos A. Matučio žodžiais – vien kompozitorius Jurgis Gaižauskas jų yra sukūręs per šimtą… Negalėjai nesijaudindamas žiūrėti į muzikuojančią gausią Gaižauskų giminę, kuri su įvairiais instrumentais atvažiavo iš Vilniaus tam, kad pagerbtų poetą – tėvo, senelio bičiulį.
Prisiminta švenčių istorija (ją atspindėjo ir paroda), literatūrinės A. Matučio premijos, kurią įsteigė Varėnos rajono savivaldybė, laureatu tapo Jonas Endrijaitis už septintąjį poezijos rinkinį vaikams. Buvo ir oficialių kalbų, ir smagių pajuokavimų, visi kviesti ragauti „Matučio arbatos“… Nuo 1970-ųjų čia besilankantis literatūros kritikas Jonas Linkevičius pasigedo poeto tėviškėnų – ankstesniuose renginiuose vis dalyvaudavo Igliaukos moksleiviai.
Ką reikėjo atsakyti? Kad praėjusiais metais, minint A. Matučio 95-ąsias gimimo metines, Marijampolės savivaldybėje nebuvo jokio ryškesnio renginio. Išskyrus, žinoma, kasmet Zomčinėje rengiamą vaikų knygos šventę, tačiau nuopelnus tenka atiduoti ne šeimininkams.
Šventę organizuoja Pasaulio lietuvių centras, XXVII knygos mėgėjų draugija, LUMA (Kauno ir Vilniaus skyriai), partneriai – Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazija, seniūnija, Matutiečių bendruomenė. Žinoma, visada tvarkingoje poeto gimtinėje svetingai sutinka jos šeimininkas Algimantas Lanauskas. Per daugelį metų nėra tekę matyti dalyvaujant tų, kuriems tokie vyksmai turėtų bent kiek rūpėti. Atrodo, kad esame kone vienintelė savivaldybė, kuri nei „anais“, nei šiais laikais nėra skyrusi jokios vardinės premijos – ne tik literatams, bet ir kitų menų atstovams. Nėra vertų, kurių vardu pavadintume premiją, nėra vertų ją gauti? Nors kiekviena proga giriamės, kiek didžių žmonių Marijampolėje išugdyta… Kur jau ten premijos – pasigirsta minčių, kad gal ir Matučio, pagarsėjusio ir pasaulyje, gimtinė bei muziejėlis mums nėra svarbūs, o ir kiti kažin kada gyveno…
…O štai vilkaviškiečiai, nepaisydami valdžių kaitos ir konjunktūros, Salomėjos Nėries premiją teikia nuo 1971-ųjų (!), kasmet į Kiršus užsuka būrelis poetų, po senosiomis sodybos obelimis vyksta skaitymai, skamba muzika, o iškilmės rengiamos Vilkaviškyje… Šiemet jau 51-ąjį kartą Kiršuose vėl nutūpė Poezijos paukštė. Grupelė kūrėjų Alvito kapinėse pagerbė Salomėjos sūnaus Sauliaus Bučo atminimą, o vakare poetės vardo premija buvo įteikta Dalei Saukaitytei už neseniai pasirodžiusią poezijos rinktinę. Ją autorė, daug metų nesiviešinusi, nedalyvaujanti renginiuose, sakė skirianti šviesaus atminimo Vytautui Kernagiui atminti. Nes jo dėka ryškus debiutas – jos pirmoji knyga „Rugpjūčio žemuogės“ pasiekė visus: kone visi Dalios eilėraščiai tapo dainomis.
Beje, Dalia Saukaitytė – Salomėjos Nėries kraštietė, gimusi Uosių kaime netoli Alvito…
Nijolė LINIONIENĖ
Autorės nuotraukos
Ankstesnis įrašas
Kitas įrašas