Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje visą gegužę veikė Suvalkijos socialinės globos namų gyventojos Nedos Daugulienės tapybos darbų paroda. Į jos atidarymą atvyko globos namų atstovai – gyventojai ir darbuotojai, taip pat Karklinių kaimo užimtumo centro atstovė.
N. Daugulienė yra meniškos sielos žmogus, ne tik tapo, bet ir rašo eiles, yra išleidusi septynias poezijos knygeles. Parodos atidaryme jos eilių paskaitė globos namų gyventoja R. Lekauskaitė.
Autorės išėjimas į visuomenę su savo paroda nebuvo lengvas, jai teko įveikti save. Savo prisistatyme parodoje ji rašo, kad yra baigusi Stepo Žuko dailės technikumo ir vėliau Vilniaus dailės akademijos keramikos specialybę, po studijų dirbo Liaudies muzikos muziejuje. Su vyru skulptoriumi Eriku Dauguliu kartu pragyveno 25 metus, 2012 m. jis mirė. Vyro atminimui ji paskyrė savo kūrybą.
2013 m. N. Daugulienė atvyko į Suvalkijos socialinės globos namus, ilgą laiką gyvenimas jai buvo praradęs visas spalvas. Ėjimas prie tapybos buvo sunkus, bet štai jau porą metų ji piešia. Sukūrusi daug portretų, iš parodos ekspozicijos matyti, kad šis žanras jai itin patinka.
Dėmesio reikia visiems
Suvalkijos socialinės globos namų užimtumo socialinė darbuotoja Gailutė Dovydėnienė daugiausia dirbo su N. Dauguliene. Ji papasakojo, kad ilgai moteris bėgo nuo meno, buvo prislėgta ligos.
G. Dovydėnienė globos namuose dirba 6 metus ir tik per pastaruosius buvo surengta Nedos paroda, o penkerius metus iki tol buvo tik ėjimas į tapybą, kalbėjimas, įtikinėjimas, kad ji gali tapyti, kad gali atsiverti.
„Neda nenorėjo parodos, nenorėjo rodyti darbų viešai, bet per tuos metus susiėmė. Ją sunku apibūdinti, ji labai įdomus žmogus, gana uždara. Kaip ir kiekvienas mūsų gyventojas, norinti dėmesio, būti pastebėta, – pasakojo G. Dovydėnienė. – Tapymas ją veikia įvairiai: kartais piešia be noro, o kartais 3–4 paveikslus per dieną, paskui vėl štilis mėnesį. Kai užeina įkvėpimas, dirba greitai. Su kitais mūsų gyventojais dirbame kartu, padedame jiems, o ji dirba savarankiškai. Kitiems reikia pagalbos, o jai – tik palaikymo, bendravimo, įtaigos. O dėmesio reikia visiems“, – sakė G. Dovydėnienė.
G. Dovydėnienė globos namuose kaip užimtumo specialistė dirba ne tik su tapyba, bet ir su keramika, floristika. Yra baigusi dailės ir pradinių klasių pedagogo studijas.
„Tapydami, lipdydami žmonės atsipalaiduoja. Ateina dirbti kitoje patalpoje, čia ramybė, geriame arbatą. Ne visada jie nori užsiimti, kartais tiesiog pažiūri, kaip dirba kiti, pabendrauja. Tokia meninė veikla reikalinga, kiekvienas padaro pagal savo sugebėjimus, tai pakelia jiems nuotaiką.“
Paroda – dovana visuomenei
Suvalkijos socialinės globos namų direktorė Marija Slavinskienė sako, kad meno užsiėmimai labai reikalingi jų globos namų gyventojams, nes atitraukia nuo ligos, leidžia susikoncentruoti į veiklą.
„Bet kokiu atveju tokia terapija labai naudinga – pirmiausia pačiam žmogui. Ir mums gera matyti tuos jų kūrinius, akis džiugina jų darbai – juose sudėta daug meilės. Jų išgyvenimai ateina iš vidaus ir sugula į paveikslus. Mūsų žmonės dirba ir su moliu, turime gyventojų, kurie mokosi Profesinio rengimo centre floristikos subtilybių. Šie, kartu dirbdami su kitais, sudaro galimybę iš jų pasimokyti komponuoti gėles. Aišku, jei nėra noro, nepriversi, turi turėti kūrybiškumo gyslelę. Kiti būna tiesiog stebėtojai. Svarbu ne rezultatas, o ir pats kūrybinis procesas. Mes bandome žmones nukreipti į tokias veiklas. Svarbiausia, kad patys nori tą daryti, užsimiršta, pasijaučia geriau, pasijunta tokie patys, kaip ir visi kiti“, – pasakojo direktorė.
Labai geras dalykas – visos terapijos. Darbuotojai mato, kokie tie žmonės būna laimingi – toks ir yra visų užsiėmimų tikslas. O parodos, kaip minėtoji N. Daugulienės, pasitaiko retai.
„Pasikalbėjau su Neda, ji labai džiaugėsi, kad buvo paroda, pasijuto pakylėta, kad ją pastebėjo, įvertino. Tai – mūsų įstaigos dovana visuomenei, viskas, ką mes galime jums parodyti“, – sakė direktorė M. Slavinskienė. Aplankiusieji parodą Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje turėtų susimąstyti, kad žmonės, turintys negalią, irgi daug sugeba, jų norai, mintys – gražūs ir jie savo kūrybą dovanoja, kad visuomenė pamatytų, jog šie žmonės nėra prastesni ar kitokie.
Su N. Dauguliene, pasak direktorės, daugiausia dirba Gailutė Dovydėnienė, niekas kitas su Neda nesugeba taip susitarti, kaip ji.
„Man šita paroda – tai jau labai daug, tai labai vertinu, nes pasiekta žmogaus, kurį laiką iš viso nieko nedariusio ir nenorėjusio daryti. Kiekvienas gyvenime turime savo distanciją ir savo greitį ją įveikti“, – sakė direktorė.
Visi užsiėmimai svarbūs, nes padeda geriau jaustis
Suvalkijos socialinės globos namų socialinio darbo padalinio vadovė Vida Labutytė sakė, kad gyventojams siūloma įvairių užsiėmimų – keramika, tapyba, sportas, muzika, floristika.
„Pas mus dirba žmonės su tam tikru išsilavinimu, bet šių užsiėmimų negalima vadinti terapija, nes juos vedantys nėra terapeutai.
Mūsų globos namuose yra organizuojamas meninis užimtumas, mes tik užimtumo specialistai, o terapeutų neturime. Kiek žinau, ir visoje šalyje tokiose įstaigose jų nėra daug. O ar reikėtų meno terapeutų? Ateity, kai viskas taip sparčiai tobulėja, kinta, tikriausiai atsiras meno terapeutų ir čia.“
V. Labutytė sakė, kad panašios įstaigos eina link to, jog čia būtų apgyvendinami tik sunkūs ligoniai. Kaip daroma ir užsienyje, kur teko jai būti. Anksčiau į socialinės globos namus patekdavo ir gana stiprių žmonių, o dabar tokie stipresni išeina gyventi į visuomenę, jiems sudaromos tokios sąlygos.
„Mūsų įstaigoje gyvena proto ir psichikos negalią turintys žmonės. Proto negalia – tai iš prigimties turimas intelekto ribotumas – mažesnis ar didesnis. O psichikos ligoniai – susirgę, bet iki tol turėję normalų gyvenimą, ir jų intelektas, taip pat atmintis, ilgą laiką išlieka normalūs, bet jie nesugeba to pritaikyti gyvenime. Tokie yra skirtumai“, – papasakojo A. Labutytė.
Visi užsiėmimai svarbūs, nes tokia politika: ne vien tik vaistais gydyti, bet ir užimtumu, lavinti hobius, pomėgius, atrasti juos ir vystyti. Ligoniams tai suteikia gyvenimo prasmės pojūtį, leidžia labiau pasitikėti savimi.
„Paprastai mūsų sergantieji yra labai savikritiški, o su proto negalia kitaip – jie kaip vaikai, nesirūpina kaip atrodo. Su Neda Dauguliene buvo sunku, nes ji neįveikdavo savo sunkių nuotaikų, ligos paveikta neturėjo jėgų ir noro ko nors imtis, bet mūsų Gailutei pavyko ją įtikinti. Aišku, yra skirtumas, kur žmonės tik mėgėjiškai dirba, o Neda – profesionalė, meno žmogus. Esame parodėlių rengę ne kartą, bet tokia vieno žmogaus paroda – pirma. Stipri paroda, bet mes nerimavome, kaip autorė į tai sureaguos. Iš pradžių nenorėjo, bijojo, kaip priims visuomenė, bet paskui buvo laiminga, džiaugėsi“, – pasakojo socialinio darbo padalinio vadovė.
Anksčiau globos namuose būdavo daugiausia darbinis užimtumas, o maždaug prieš 20 metų imta rengti meno užsiėmimus. Vieniems gyventojams tai buvo didelis džiaugsmas, bet buvo ir tokių, kurie sakė: „Mes ne vaikai, norime tikro darbo“. Bet kokiu atveju svarbiausia tai, kad žmogus gerai jaustųsi.
Užimtumas leidžia atsipalaiduoti, užsimiršti, pakeisti aplinką. Reikia pastebėti, kad ir visuomenės galimybės šiandien kitokios: labiau priima tokius žmones, galbūt labiau supranta. Anksčiau buvo kiek kitaip.
„Pats procesas irgi vertingas, bet turi žmogus turėti gabumų, turi būti jau kažką panašaus daręs. Mes, sveikieji, suprantame, kad gali nepavykti, o jie labai nusivilia, vertina tai per savo negalią – „man neišeina“. Net ir kortomis pralošę jie labai kremtasi, išgyvena, save nuvertina. Svarbu teisingai elgtis, kad jie nenusiviltų“, – sakė A. Labutytė.
Pasirodyti scenoje ar laimėti varžybas nėra svarbiausia. Siekiama, kad žmonės jaustųsi gerai, džiaugtųsi tuo, ką daro – ir pats procesas, repeticijos ar treniruotės teiktų malonumą. Yra ir tokių, kuriems svarbu tiesiog būti kartu, matyti, kaip kiti kažką daro. Būti tarp kitų.