Užs. 149.


 

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

 

Suvalkų koridorius

Sekite mus:

_____________

Skelbimai, sveikinimai, užuojautos

______________

Meninė veikla leidžia žmonėms atsipalaiduoti, pasijusti geriau

Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje visą gegužę veikė Suvalkijos socialinės globos namų gyventojos Nedos Daugulienės tapybos darbų paroda. Į jos atidarymą atvyko globos namų atstovai – gyventojai ir darbuotojai, taip pat Karklinių kaimo užimtumo centro atstovė.
N. Daugulienė yra meniškos sielos žmogus, ne tik tapo, bet ir rašo eiles, yra išleidusi septynias poezijos knygeles. Parodos atidaryme jos eilių paskaitė globos namų gyventoja R. Lekauskaitė.
Autorės išėjimas į visuomenę su savo paroda nebuvo lengvas, jai teko įveikti save. Savo prisistatyme parodoje ji rašo, kad yra baigusi Stepo Žuko dailės technikumo ir vėliau Vilniaus dailės akademijos keramikos specialybę, po studijų dirbo Liaudies muzikos muziejuje. Su vyru skulptoriumi Eriku Dauguliu kartu pragyveno 25 metus, 2012 m. jis mirė. Vyro atminimui ji paskyrė savo kūrybą.
2013 m. N. Daugulienė atvyko į Suvalkijos socialinės globos namus, ilgą laiką gyvenimas jai buvo praradęs visas spalvas. Ėjimas prie tapybos buvo sunkus, bet štai jau porą metų ji piešia. Sukūrusi daug portretų, iš parodos ekspozicijos matyti, kad šis žanras jai itin patinka.

Dėmesio reikia visiems
Surengti savo personalinę parodą Suvalkijos socialinės globos namų gyventojai N. Daugulienei reikėjo daug ryžto, drąsos ir pastangų. Suvalkijos socialinės globos namų užimtumo socialinė darbuotoja Gailutė Dovydėnienė daugiausia dirbo su N. Dauguliene. Ji papasakojo, kad ilgai moteris bėgo nuo meno, buvo prislėgta ligos.
G. Dovydėnienė globos namuose dirba 6 metus ir tik per pastaruosius buvo surengta Nedos paroda, o penkerius metus iki tol buvo tik ėjimas į tapybą, kalbėjimas, įtikinėjimas, kad ji gali tapyti, kad gali atsiverti.
„Neda nenorėjo parodos, nenorėjo rodyti darbų viešai, bet per tuos metus susiėmė. Ją sunku apibūdinti, ji labai įdomus žmogus, gana uždara. Kaip ir kiekvienas mūsų gyventojas, norinti dėmesio, būti pastebėta, – pasakojo G. Dovydėnienė. – Tapymas ją veikia įvairiai: kartais piešia be noro, o kartais 3–4 paveikslus per dieną, paskui vėl štilis mėnesį. Kai užeina įkvėpimas, dirba greitai. Su kitais mūsų gyventojais dirbame kartu, padedame jiems, o ji dirba savarankiškai. Kitiems reikia pagalbos, o jai – tik palaikymo, bendravimo, įtaigos. O dėmesio reikia visiems“, – sakė G. Dovydėnienė.
G. Dovydėnienė globos namuose kaip užimtumo specialistė dirba ne tik su tapyba, bet ir su keramika, floristika. Yra baigusi dailės ir pradinių klasių pedagogo studijas.
„Tapydami, lipdydami žmonės atsipalaiduoja. Ateina dirbti kitoje patalpoje, čia ramybė, geriame arbatą. Ne visada jie nori užsiimti, kartais tiesiog pažiūri, kaip dirba kiti, pabendrauja. Tokia meninė veikla reikalinga, kiekvienas padaro pagal savo sugebėjimus, tai pakelia jiems nuotaiką.“

Paroda – dovana visuomenei
Suvalkijos socialinės globos namų direktorė Marija Slavinskienė sako, kad meno užsiėmimai labai reikalingi jų globos namų gyventojams, nes atitraukia nuo ligos, leidžia susikoncentruoti į veiklą.
„Bet kokiu atveju tokia terapija labai naudinga – pirmiausia pačiam žmogui. Ir mums gera matyti tuos jų kūrinius, akis džiugina jų darbai – juose sudėta daug meilės. Jų išgyvenimai ateina iš vidaus ir sugula į paveikslus. Mūsų žmonės dirba ir su moliu, turime gyventojų, kurie mokosi Profesinio rengimo centre floristikos subtilybių. Šie, kartu dirbdami su kitais, sudaro galimybę iš jų pasimokyti komponuoti gėles. Aišku, jei nėra noro, nepriversi, turi turėti kūrybiškumo gyslelę. Kiti būna tiesiog stebėtojai. Svarbu ne rezultatas, o ir pats kūrybinis procesas. Mes bandome žmones nukreipti į tokias veiklas. Svarbiausia, kad patys nori tą daryti, užsimiršta, pasijaučia geriau, pasijunta tokie patys, kaip ir visi kiti“, – pasakojo direktorė.
Labai geras dalykas – visos terapijos. Darbuotojai mato, kokie tie žmonės būna laimingi – toks ir yra visų užsiėmimų tikslas. O parodos, kaip minėtoji N. Daugulienės, pasitaiko retai.
„Pasikalbėjau su Neda, ji labai džiaugėsi, kad buvo paroda, pasijuto pakylėta, kad ją pastebėjo, įvertino. Tai – mūsų įstaigos dovana visuomenei, viskas, ką mes galime jums parodyti“, – sakė direktorė M. Slavinskienė. Aplankiusieji parodą Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje turėtų susimąstyti, kad žmonės, turintys negalią, irgi daug sugeba, jų norai, mintys – gražūs ir jie savo kūrybą dovanoja, kad visuomenė pamatytų, jog šie žmonės nėra prastesni ar kitokie.
Su N. Dauguliene, pasak direktorės, daugiausia dirba Gailutė Dovydėnienė, niekas kitas su Neda nesugeba taip susitarti, kaip ji.
„Man šita paroda – tai jau labai daug, tai labai vertinu, nes pasiekta žmogaus, kurį laiką iš viso nieko nedariusio ir nenorėjusio daryti. Kiekvienas gyvenime turime savo distanciją ir savo greitį ją įveikti“, – sakė direktorė.

Visi užsiėmimai svarbūs, nes padeda geriau jaustis
Nedos Daugulienės parodos atidaryme dalyvavo daug ją palaikančių žmonių.Suvalkijos socialinės globos namų socialinio darbo padalinio vadovė Vida Labutytė sakė, kad gyventojams siūloma įvairių užsiėmimų – keramika, tapyba, sportas, muzika, floristika.
„Pas mus dirba žmonės su tam tikru išsilavinimu, bet šių užsiėmimų negalima vadinti terapija, nes juos vedantys nėra terapeutai.
Mūsų globos namuose yra organizuojamas meninis užimtumas, mes tik užimtumo specialistai, o terapeutų neturime. Kiek žinau, ir visoje šalyje tokiose įstaigose jų nėra daug. O ar reikėtų meno terapeutų? Ateity, kai viskas taip sparčiai tobulėja, kinta, tikriausiai atsiras meno terapeutų ir čia.“
V. Labutytė sakė, kad panašios įstaigos eina link to, jog čia būtų apgyvendinami tik sunkūs ligoniai. Kaip daroma ir užsienyje, kur teko jai būti. Anksčiau į socialinės globos namus patekdavo ir gana stiprių žmonių, o dabar tokie stipresni išeina gyventi į visuomenę, jiems sudaromos tokios sąlygos.
N. Daugulienės parodos, veikusios gegužės mėnesį Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje, ekspozicija.„Mūsų įstaigoje gyvena proto ir psichikos negalią turintys žmonės. Proto negalia – tai iš prigimties turimas intelekto ribotumas – mažesnis ar didesnis. O psichikos ligoniai – susirgę, bet iki tol turėję normalų gyvenimą, ir jų intelektas, taip pat atmintis, ilgą laiką išlieka normalūs, bet jie nesugeba to pritaikyti gyvenime. Tokie yra skirtumai“, – papasakojo A. Labutytė.
Visi užsiėmimai svarbūs, nes tokia politika: ne vien tik vaistais gydyti, bet ir užimtumu, lavinti hobius, pomėgius, atrasti juos ir vystyti. Ligoniams tai suteikia gyvenimo prasmės pojūtį, leidžia labiau pasitikėti savimi.
N. Daugulienės parodos, veikusios gegužės mėnesį Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje, ekspozicija.„Paprastai mūsų sergantieji yra labai savikritiški, o su proto negalia kitaip – jie kaip vaikai, nesirūpina kaip atrodo. Su Neda Dauguliene buvo sunku, nes ji neįveikdavo savo sunkių nuotaikų, ligos paveikta neturėjo jėgų ir noro ko nors imtis, bet mūsų Gailutei pavyko ją įtikinti. Aišku, yra skirtumas, kur žmonės tik mėgėjiškai dirba, o Neda – profesionalė, meno žmogus. Esame parodėlių rengę ne kartą, bet tokia vieno žmogaus paroda – pirma. Stipri paroda, bet mes nerimavome, kaip autorė į tai sureaguos. Iš pradžių nenorėjo, bijojo, kaip priims visuomenė, bet paskui buvo laiminga, džiaugėsi“, – pasakojo socialinio darbo padalinio vadovė.
Anksčiau globos namuose būdavo daugiausia darbinis užimtumas, o maždaug prieš 20 metų imta rengti meno užsiėmimus. Vieniems gyventojams tai buvo didelis džiaugsmas, bet buvo ir tokių, kurie sakė: „Mes ne vaikai, norime tikro darbo“. Bet kokiu atveju svarbiausia tai, kad žmogus gerai jaustųsi.
Užimtumas leidžia atsipalaiduoti, užsimiršti, pakeisti aplinką. Reikia pastebėti, kad ir visuomenės galimybės šiandien kitokios: labiau priima tokius žmones, galbūt labiau supranta. Anksčiau buvo kiek kitaip.
„Pats procesas irgi vertingas, bet turi žmogus turėti gabumų, turi būti jau kažką panašaus daręs. Mes, sveikieji, suprantame, kad gali nepavykti, o jie labai nusivilia, vertina tai per savo negalią – „man neišeina“. Net ir kortomis pralošę jie labai kremtasi, išgyvena, save nuvertina. Svarbu teisingai elgtis, kad jie nenusiviltų“, – sakė A. Labutytė.
Pasirodyti scenoje ar laimėti varžybas nėra svarbiausia. Siekiama, kad žmonės jaustųsi gerai, džiaugtųsi tuo, ką daro – ir pats procesas, repeticijos ar treniruotės teiktų malonumą. Yra ir tokių, kuriems svarbu tiesiog būti kartu, matyti, kaip kiti kažką daro. Būti tarp kitų.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Pomėgis tapo keliu į sėkmę

    2017-03-28Pomėgis tapo keliu į sėkmę
    Marijampolietis Edvinas Ruseckas, ieškodamas savęs profesinėje srityje, blaškėsi gana ilgai. Ketino tapti kultūros darbuotoju, išbandė save aptarnavimo srityje, taip pat fotografavo. Ir tik po ilgų ieškojimų vaikinas suprato, kad reklama, darbas su vaizdu ir grafika yra ta sritis, kurioje dirbdamas gali neskaičiuoti nei laiko, nei pastangų.   Įkvėpė Andrius Baigęs mokyklą Edvinas pasirinko kultūrinės veiklos vadybos studijas Marijampolės kolegijoje. Anot vaikino, pats gerai nežinojo, ką tiksliai norėtų mokytis, tačiau draugų ir artimųjų patartas nusprendė, kad šios studijos – būtent jam. Deja, didelio džiaugsmo paskaitos Edvinui neteikė, todėl vaikinas ieškojo veiklų, teikiančių didesnį pasitenkinimą. Taip jo gyvenime atsirado fotografija. – Puikiai pažinojau marijampolietį fotografą Andriu ...
  • Andrius Burba: „Save atradau fotografijoje. Dabar tobulėsiu“

    2017-03-28Andrius Burba: „Save atradau fotografijoje. Dabar tobulėsiu“
    Apie iš Marijampolės kilusį fotografą Andrių Burbą kalba ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių žiniasklaida. Tarptautinio dėmesio vaikinas sulaukė neįprastu rakursu įamžinęs kates, šunis, triušius, net ir arklius. Tačiau tai – tik pradžia. Vaikinas svajoja savo fotografijose įamžinti kuo daugiau skirtingų gyvūnų, tarp kurių ir plėšrieji tigrai.   Svajojo apie reklamos fotografiją Su fotografija ir fotoaparatu Andrius susipažino būdamas 14 metų. Pirmiausiai pro devinto aukšto langą fotografavo gimtosios Marijampolės peizažus, vėliau ėmė fiksuoti atskirus gamtos elementus, miesto gatves, žmones, taip pat ir gyvūnus. Pamažu tobulėjant technikai, fotografavimo įgūdžiams Andrius sukaupė nemenką fotografijų archyvą. Norėdamas pasidalinti nuotraukose užfiksuotomis akimirkomis, emocijomis ir įspūdžiais Andrius, ...
  • Ąžuolynas – kaip tautos simbolis…

    2017-03-14Ąžuolynas – kaip tautos simbolis...
    …kaip jos didybės ir vienybės metafora. Taip įvardijama Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno idėja (sklandžiusi tarp inteligentijos, kultūros žmonių dar gerokai iki Atgimimo) ir jos virtimas realybe. Konkrečiai Ąžuolyno idėją 1988 m. iškėlė inžinierius Vitalius Stepulis su bendraminčiais: tai buvo parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas, žemės ūkio specialistas Vladas Markauskas, geografas Rimantas Krupickas, žemėtvarkininkas Romualdas Survila ir kiti. Ąžuolynas J. Basanavičiaus tėviškėje pradėtas sodinti 1989 metais balandžio 1 dieną. Dalyvavusieji akcijoje mena, kad dangus su žeme maišėsi, tačiau iš visos Lietuvos suvažiavę žmonės buvo nusiteikę pakiliai. Dabar užsodinta 40 ha – 13 giraičių (Signatarų, Knygnešių, Vasario 16-osios, Sausio 13-osios aukoms, nemažai vardinių ar ...
  • Tapo ypatinga vieta

    2017-03-14Tapo ypatinga vieta
    Nors Jono Basanavičiaus asmenybę ir veiklą primena daug kas, bet jo gimtinė Ožkabalių kaime (Vilkaviškio r.) – ypatinga. „Tai vieta, kurioje susipina istorinė praeitis, tradicijos, kultūrinė ir edukacinė veikla. Neiname į gausą, o einame į kokybę“, – sako muziejaus Jono Basanavičiaus gimtinė direktorė Rūta Vasiliauskienė. Šioje vietoje, iš tiesų skleidžiančioje ypatingą energetiką, įvairiausius renginius per metus apsilanko ir signataro takais paklaidžioja ne vienas tūkstantis skirtingo amžiaus žmonių. Ši vieta saugo prisiminimus apie išskirtinės asmenybės gyvenimo pradžią ir jo prasmingą kelią, čia galima pamatyti išsaugotą jo gimtinės vaizdą. Muziejaus kolektyvas – 10 žmonių – puoselėja didžiulę sodybos teritoriją ir kuria įsimintinus ...
  • „Atvažiuoju čia įkvėpt lietuvybės…“

    2017-03-14„Atvažiuoju čia įkvėpt lietuvybės...“
    Tokie buvo vieno valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatų (2005 m.) prof. Liberto Klimkos pirmieji žodžiai, ištarti šių metų vasario 16-osios išvakarėse Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio Jono Basanavičiaus gimtinės seklyčioje. Buvusiems čia ne kartą, atvykstantiems „patikrinti“, kaip auga jų sodinti ąžuolai, patalkinti ir padiskutuoti, tai iš tiesų ypatinga, išskirtinė vieta, kur išsiskleidžia mintys ir gimsta viltys. Kasmečiai istoriniai literatūriniai skaitymai – tai ne paskaitos, o nuoširdūs pokalbiai, šilti susitikimai ir… skaudūs pasvarstymai apie Lietuvos šiandieną. Apie tai, kad gyvendami nepriklausomoje valstybėje daug ko nepadarėme ar net atvirkščiai – griauname tai, kas buvo išsaugota net tamsiaisiais laikais… Kaip sakė sodybos muziejaus direktorė ...
  • Dialogai su istorija ir dabartimi – Jono Basanavičiaus tėviškėje

    2017-03-14Dialogai su istorija ir dabartimi – Jono Basanavičiaus tėviškėje
    Ruošdamiesi Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui, prisimindami sunkų ir ilgą kelią į Vasario 16-ąją, minime tuo keliu ėjusius žmones, privalome į kone šimtmečio senumo įvykius pažvelgti giliau. Tie žmonės nebuvo tik statistiniai vienetai, pasirašę po dokumentu – kiekvienas jų ir prieš, ir po to atliko didelius, kartais sunkiai suvokiamus ir dar vis tinkamai neįvertintus savo reikšme bei apimtimi darbus. „Pats Nepriklausomybės akto pasirašymas buvo kaip simbolis – tai viršūnė, akcentas, o kas buvo iki to? Ar kiekvienas atsakytume, šito paklausti? Dažnai nė nepasivarginame sužinoti, koks tada buvo istorinis fonas, kiek būta diskusijų ir nesutarimų dėl pamatinių dalykų, svarbiausių akcentų… Latviai savo valstybės ...
  • Nenustojo tikėti laisva Lietuva

    2017-02-28Nenustojo tikėti laisva Lietuva
    Savanorio Liudo Akelio anūkas Rytis Akelis pasakoja, kad senelis mirė sulaukęs 67 metų. Ryčiui tuo metu buvo aštuoniolika, tad prisiminimų išsaugojęs nemažai. „Apie savanorystę Lietuvos kariuomenėje mums, vaikams, senelis beveik nieko nepasakodavo, nes buvo laikai, kai nelabai galėjai ką nors pasakoti. Turbūt stengėsi mus apsaugoti. Tai buvo jo istorija. Šį tą nugirsdavome iš savo tėvų, dėdžių ir tetų pokalbių“, – sako Rytis. Pasak jo, tėvai su seneliais buvo artimi. Kol buvo gyvas jo tėtis Romualdas, į svečius pas senelius važiuodavo kas dvi savaites, nuolat palaikydavo ryšį. Tėtis jautęs pa­reigą rūpintis savo tėvais. Anot Ryčio, senelis Liudas niekada nepripažino tarybų valdžios, nors tiesiogiai to ...
  • Savanoris, partizanų ryšininkas

    2017-02-28Savanoris, partizanų ryšininkas
    Apie savo senelį, savanorį Motiejų Vosylių, „Suvalkiečiui“ sutiko papasakoti marijampolietis atsargos pulkininkas Eugenijus Vosylius. Pasak jo, senelis kilęs iš Kvietiškio valsčiaus Kumelionių kaimo. Savanoriu į kariuomenę išėjo 1919 metų vasario mėnesį. Kovojo su lenkais ir bermontininkais, buvo papuolęs į lenkų nelaisvę. Dviese pabėgo, naktimis keliaudavo į Lietuvą. Eugenijus girdėjęs pasakojimų, kad grįžimas į Lietuvą buvęs labai sunkus: vandenį bėgliai gerdavo iš balų, maitinosi žolėmis ir daržuose rastomis daržovėmis. Senelis susirgo šiltine, bet pulką šiaip ne taip pasiekė. Kariuomenėje jis ištarnavo iki 1921 metų lapkričio 25-osios. Demobilizavosi atitarnavęs 2,5 metų, turėdamas puskarininkio laipsnį. Grįžęs į Marijampolę savanoris gavo 6 hektarus Mikalinės dvaro žemės. Dabar ...
  • Knygą apie Lietuvos didvyrius rašė daugiau nei 10 metų

    2017-02-28Knygą apie Lietuvos didvyrius rašė daugiau nei 10 metų
    Visų iš įvairių Lietuvos kampelių – Suvalkijos, Dzūkijos, Žemaitijos, Aukštaitijos – kilusių savanorių, iškovojusių ir apgynusių Lietuvos valstybės Nepriklausomybę, užtikrinusių jos vientisumą nuo 1918 iki 1923 metų, biografijas galime rasti Viliaus Kavaliausko knygose „Lietuvos karžygiai. Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940)“. Jų išleista septyni tomai. Enciklopediniame leidinyje pateiktos visų iki 1940 metų Vyčio Kryžiaus ordinais apdovanotų 1788 asmenų biografijos. Tarp jų – apie pusantro šimto užsieniečių. Enciklopedijos straipsniai iliustruoti 12 tūkst. nuotraukų ir dokumentų.   Atliktas didžiulis darbas „Darbą apsunkino tai, kad nėra vientiso prieškario metų Vyčio Kryžiaus kavalierių sąrašo – sudariau jį pats iš keturių šaltinių. Septynerius metus dirbau archyve, trejus važinėjau po Lietuvą ir ...
  • Vyčio kavalierių ir savanorių iš Suvalkijos pėdsakais

    2017-02-28Vyčio kavalierių ir savanorių iš Suvalkijos pėdsakais
    Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Teresė Vizbarienė Liudvinavo laisvalaikio salėje susirinkusiems pristatė savo knygą „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“. Knygoje pasakojama Liudvinavo valsčiaus istorija, pateikiamos svarbios datos ir įvykiai, žmonių darbai, likimai. Autorė, pasakodama gimtojo miestelio ir jo apylinkių istoriją, apima laikotarpį nuo Liud­vinavo atsiradimo iki 1989 metų. Knygoje rasime pasakojimų ir apie vietos savanorius, kovojusius už Lietuvos laisvę. Skyrius pavadintas „Savo istoriją jie rašė krauju ir drąsa“.   Rinkti medžiagą paskatino žurnalistas V. Kavaliauskas Simboliška, kad knyga apie gimtojo krašto istoriją, už Lietuvos laisvę kovojusius disidentus, savanorius buvo pristatyta būtent Vasario 16-ąją, kiek­vienam lietuviui svarbią dieną. Šiandienė Lietuva už tai, kad turime ...
  • Individualios veiklos ėmėsi norėdama realizuoti save

    2017-02-21Individualios veiklos ėmėsi norėdama realizuoti save
    Kad verslai sėkmingai gali egzistuoti ne tik didžiuosiuose miestuose, įrodo marijampolietės Ingos Rauluševičienės patirtis. Individualią renginių organizavimo veiklą vykdanti moteris ne tik džiaugiasi susikūrusi darbo vietą, bet ir turinti galimybę realizuoti save.   Apsisprendė studijuodama Baigusi kultūrinės veiklos vadybos studijas Marijampolės kolegijoje Inga žinojo, kad norėtų dirbti su renginių organizavimu susijusį darbą. Tokį apsisprendimą jai padiktavo patirtis dalyvaujant kolegijos bendruomenės veikloje. „Studijų metu buvau aktyvi studentų organizacijų narė. Kadangi studijavau su kultūrine veikla susijusį dalyką, dažnai tekdavo imtis atsakomybės organizuojant renginius. Tuomet supratau, kad man patinka rengti šventes, kurti joms scenarijus, o vėliau ir būti atsakingai už jų vedimą. Baigusi studijas ketinau ieškoti darbo, ...
  • Neradusi tinkamos darbo vietos ją susikūrė pati

    2017-02-21Neradusi tinkamos darbo vietos ją susikūrė pati
    Marijampolietė Neringa Narsaitė-Pitkauskė – komunikacijos agentūros „Yzio karta“ įkūrėja ir vadovė. Baigusi studijas mergina nežinojo, ką tiksliai gyvenime nori veikti, todėl save išbandė skirtingose srityse. Pagaliau atradusi kryptį, kuri ją domina ir kurioje norėjo tobulėti, ji dirbo neskaičiuodama laiko ir įdėtų pastangų. Deja, karjeros galimybių ir didesnio atlyginimo paviliota Neringa išsikėlė į sostinę ir susikūrė lūkesčius tenkinančią darbo vietą.   Pašaukimą surado dirbdama kolegijoje Baigusi lietuvių filologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete Neringa sako apie nuosavą verslą tikrai negalvojusi, kaip ir daugelis jaunų specialistų tikėjosi dirbti samdoma darbuotoja. Iš pradžių taip ir buvo: dirbo žurnaliste, o neilgai trukus pradėjo eiti ryšių su visuomene specialistės ...
  • Gabija Gataveckaitė: amatininkė, menininkė ir… labai savarankiškas žmogus

    2017-02-21Gabija Gataveckaitė: amatininkė, menininkė ir... labai savarankiškas žmogus
    Savo kūrybinius gabumus pradėjusi auginti Marijampolės dailės mokykloje, šiandien Gabija juos lavina Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Mergina – tai pavyzdys, kaip atkaklus, sunkus ir nuoširdus darbas, derinamas su dar didesniu noru, gali sugriauti visas kelyje link svajonių išdygusias kliūtis bei sienas.   Kūrybos kelias prasidėjo dailės mokykloje Tai, kad Gabija yra kūrybiškos sielos žmogus, jos tėvai bei mokytojai pastebėjo dar jai besimokant vidurinėje mokykloje. Kadangi saviraiškos galimybių merginai mokykloje nepakako, ji pradėjo lankyti Marijampolės dailės mokyklą. Būtent čia Gabija ir suprato, kad menas bei kūryba – jos pašaukimas. Iki mokyklos baigimo likus porai metų ir pradėjus galvoti apie studijas buvo aišku, jog ...
  • „Mėgautis tuo, ką darai“

    2017-02-15„Mėgautis tuo, ką darai“
    Nuo vaikystės Marius susijęs su muzika. Mėgo groti būgneliais, bet kadangi Muzikos mokykloje tuomet jais groti nemokė, mokytojų įkalbintas pasirinko ir baigė smuiko klasę. Keletą metų grojo liaudiškos muzikos kapeloje „Giriniai obuolukai“, dainavo vaikų ir jaunimo chore „Vyturėlis“, vėliau – kameriniame chore „Suvalkija“. Po vidurinės mokyklos pasirinktos techninių mokslų studijos Kauno technikos universitete buvo susijusios su elektronika. Įgijęs telekomunikacijų specialybės bakalauro diplomą, Marius toliau tobulinosi – tęsė magistrantūros studijas, gilinosi į ultragarsą. – Visada rūpėjo renginiai – kaip jie organizuojami, kokia scena, apšvietimas. Joje vaidinantys ar dainuojantys žmonės nebuvo taip svarbu. Dar vaikystėje namuose įsirengdavau sceną – susistatydavau taburetes vieną ant ...
  • Svajonę padėjo įgyvendinti užsispyrimas

    2017-02-15Svajonę padėjo įgyvendinti užsispyrimas
    – Sportas nuo vaikystės visada buvo šalimais – pati labai norėjau, o ir tėvai skatino sportuoti. Lankiau ir šokių repeticijas. Nuo pilnametystės pradėjau domėtis kūno rengyba. Į Marijampolę pas Rinaldą Česnaitį, kurį visi žino kaip patį geriausią trenerį Lietuvoje, atvažiuodavau kas savaitę, dažnai po du kartus, o prieš varžybas ir dažniau. Daug treniruodavausi savarankiškai Vilniuje. Mano tikslas buvo sustiprinti, sustangrinti kūną ir, priešingai negu kitoms merginoms, norinčioms numesti svorio, norėjosi kaip tik priaugti, nes tesvėriau vos 40 kilogramų. Treniruotėmis, tikslingu sportu ir mityba tobulindama savo kūną priaugau dešimtį kilogramų, pasikeitė ir išvaizda, – pasakoja Greta. Greta ilgą laiką prioritetą teikė dainavimui, ...

 

Galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.