Dailės terapija nuostabi tuo, kad ji padeda žmogui pamatyti savo slapčiausius pasąmonės turinius, pamačius juos pripažinti, o pripažinus net ir paleisti. Apie tai kalbamės su Rasa KAZLAUSKIENE, dailės terapeute, vedančia dailės terapijos užsiėmimus.
– Kas yra dailės terapeutas?
– Kartais rašoma „dailės terapijos mokytoja“, tokio dalyko nėra. Yra dailės terapeutai, o visi kiti – užimtumo organizatoriai, mokytojai ir pan.
Aš dailės terapeutės kvalifikaciją įgijau baigusi VšĮ Menų terapijos centro ir VšĮ „Rastis“ bendrą kvalifikacinę programą, prilygintą magistro studijoms, kurią sudarė dailės terapijos pradininkės Lietuvoje dr. A. Brazauskaitė, D. Jankauskienė ir R. Lukošaitytė. Pereinamuoju laikotarpiu buvo išleista viena tokia grupė terapeutų, turėjome 400 ak. val. paskaitų. O dabar tokią kvalifikaciją suteikia Sveikatos mokslų universitetas. Vėliau kvalifikaciją aš kėliau Maskvos pozityvių technologijų ir konsultavimo instituto prof. L. Lebedevos kurse. Žmonės, kurie tiesiog dirba su menais, vadintis dailės terapeutais negali. Terapeutas – medicinos specialistas, Lietuvos sveikatos mokslų universitete to mokytis priima baigusius psichologijos arba dailės bakalauro studijas.
– Kodėl studijavote šią sritį? Juk turėjote edukologo kvalifikaciją.
– Dėkinga už tai vienam savo klientui. 2010 metais baigiau dailės terapijos mokymus, pradėjau vaikų žaidimų studijoje „Kodėlčius“ taikyti metodus, praturtinau veiklą, lavinau vaikų kūrybiškumą ir pan. Kartą atėjo viena mama su vaiku autistu ir sako: „Neturiu kur Marijampolėje eiti, niekas nesiima“. Sakau, galiu pabandyti, bet rezultato nepažadu. Su tuo vaiku iki šiol piešiame, neseniai Marijampolės specialiuosiuose socialinės globos namuose atidarėme jo parodą Autizmo dienai paminėti. Jam dabar 12 metų, o kai atėjo prieš 6 metus, nelabai kalbėjo, tik sava kalba, kurią tik artimieji suprasdavo. Pradžioje piešdavo apie 7 min., ilgiau neišlaikydavo dėmesio. Labai sėkmingas buvo terapinis procesas. Tai gal ir buvo postūmis, kodėl ėmiau gilintis toliau – kai pamačiau, kokie gali būti geri rezultatai.
– Koks dailės terapijos pritaikymas, ką ji gydo ir kaip tai vyksta?
– Suaugusieji į grupinės terapijos užsiėmimus ateina kaip „asmens higieną“ atlikti: išsivalyti emocijas, išleisti blogą nuotaiką, atsikratyti nuoskaudų. Kiti ateina norėdami išeiti iš situacijos, į kurią vis sugrįžta tarsi įstrigę, bando kažką keisti, bet nesiseka. Piešinys jiems atveria, kur įstrigo ir kodėl.
Terapijos procese būtinos trys dalys: klientas, piešinys ar kitas kūrybos produktas ir terapeutas. Ši triada sąveikauja. Žmogus išgyvena kūrybinį procesą, kažką prisimena, jaučia. Visada prašau spontaniškumo, išjungti mąstymą, nes pasąmonėje yra daug sukaupta. Tai kartais kliudo gyventi. Nuryjame, kaupiame nuoskaudas, o kai pripažįstame ir paleidžiame, tada viskas pasikeičia – požiūris pasikeičia, ir žmogus pradeda sveikti.
Kai atveda 8–10 metų vaikus su elgesio sutrikimais, bandome aiškintis, kodėl jie destruktyviai elgiasi, pešasi. Dažniausiai dėl to, kad daug prikaupę skausmo, nemoka jo kitaip išlieti. Tokiems „sunkiems“ vaikams per terapinį procesą stengiamės padėti išsivalyti, būna sudėtinga, visko pasitaiko. Neretas sako, kad nemoka piešti, bet aš visada perteikiu žinią – čia ne mokykla, nevertinsiu, neduodu jokių užduočių, ką nori, tą pieši. Galima piešti ir pirštais, minkyti molį, tada žiūrime, kas randasi. Prasideda refleksija, po kūrybinio proceso kalbame, ką sukūrė, analizuojame. Pirmiausia turi atsirasti pasitikėjimas, tada atsivėrimas neišvengiamas.
Psichoterapija įprastai būna verbalinė, taigi kartais sunku kalbėti, išsisakyti, o čia nereikia žodžių, pats piešinys pasako. Žmogus tiesiog bando po to išsakyti mintis ir jausmus, kurie kilo piešiant ar lipdant.
Stengiuosi nesikišti į kūrybinį procesą, tik stebiu, kokias priemones pasirinko: norintys kontroliuoti ima pieštuką, piešia tai, ką gali ištrinti, pataisyti, o akvarelę ima retas, nes sunku suvaldyti. Stebiu, kaip žmogus įsitraukia, ar skuba, kokia jo spalvinė gama, sluoksniavimas. Žmogus atsiveria nejučia. Aš tik stebiu. Matau raktinius momentus, pagal tai užduodu klausimus. Klausimai padeda pačiam piešėjui aiškiau save pamatyti.
Daug psichiatrų baigia dailės terapijos mokymus, kad galėtų derinti medikamentinį ir terapinį gydymą, nes tai veikia.
– Su kuo sunkiau dirbti: suaugusiais ar vaikais, grupėje ar individualiai?
– Visur yra savų iššūkių. Su suaugusiais sunkiausia įgyti pasitikėjimą – mažame mieste labai svarbu išlaikyti konfidencialumą. Terapeutus jo laikytis įpareigoja Lietuvos dailės terapeutų asociacijos elgesio kodeksas. Svarbiausias principas – nepakenkti. Svarbu atsakomybė prieš klientą. Beje, balandžio 23 d. sveikatos ministras pasirašė Meno terapeutų veiklos aprašo įstatymą, naują jo redakciją, taigi mes vieninteliai turime jį, o kiti psichoterapeutai tokio reglamento neturi.
Pastebiu, jog daugelis žmonių yra nudrąsinti, nes beveik visi sako, kad nemoka piešti. 7 metų vaikai sako, kad moka, o vyresni jau ima teigti nemokantys piešti. Tai mokykla ir tėvai nudrąsina, atima pasitikėjimą, nes „nugesina“, nuvertina, nutildo jų pasakojimą, nepastebi detalių, kurios svarbios vaikui.
Vaikai neretai papasakoja daugiau nei yra piešinyje. Nupiešia lovą ir sako: „O aš po lova“. Arba vietoje savo portreto nupiešia saldainių dėžutę ir kalba apie tai, jog ribojamas saldainių kiekis, kad jų gauna tik šeštadieniais.
Taisyti piešinio negalima, taip pat kritikuoti, nes menkinama savivertė. Jei susergame ar atsiranda elgesio sunkumų, reikia rasti priežastį ir pašalinti. Depresijos taip pat turi priežastis. Būtina ją išveikti ir sąmoningai paleisti, tada imama gyti.
Individualius užsiėmimus renkasi ieškantys saugumo arba vieši asmenys. Kartais grupės terapija būna vertingesnė: kai vyksta refleksija, kiekvienas kalba apie savo kūrinį, bet vėliau gali ir kiti paanalizuoja, būna, kad išsako įdomių minčių. Maksimaliai mano vedamoje terapinėje grupėje būna 6 žmonės, visi gauna vienodą užduotį, bet pasirenka skirtingas priemones, skirtingai ją atlieka. Akcentuoju, kad išėjus dalintis galima tik savo patyrimais, o ne kitų aptarinėti. Optimaliai reikia bent 8 užsiėmimų. Yra tam tikras ciklas: įėjimas, vystymas ir užbaigimas. Asmeniniai užsiėmimai vyksta tiek, kiek reikia: aptariame tikslus, bet neretai jie palaipsniui keičiasi, ir dirbame.
Būna, kad tėvai atveda „pataisyti“ vaiką. Dirbi su juo ir matai, kad įstrigo procesas. Duodi namų užduotis – bendravimo su artimaisiais ir paaiškėja, kad vaikas bando nuslėpti skyrybas… O tai jam tas pats, kaip vieno iš tėvų netektis, taigi tu vienas nieko negali, turi prašyti šeimos netrukdyti, nelikti abejingos, paremti vaiką.
– Gal galėtumėte papasakoti kokį sėkmės atvejį?
– Turėjau selektyvinio mutizmo atvejį: vaikas bendravo tik su šeima, tik namie, kitur nebendraudavo. Vaikų psichiatras gali ligą konstatuoti, bet medikamentinio gydymo nėra. Šiuo atveju tipinė psichoterapija neveikia, taigi lieka tik piešimas. Pusę metų dirbau su vaiku ir jis sugebėjo net padainuoti scenoje viešai su klasės drauge, tai buvo nuostabus rezultatas. Tiesa, su manim pradžioje jis nekalbėjo, tik rašteliais susirašinėjome, bet vėliau viskas pasikeitė.
Deja, dažnas terapiją įsivaizduoja kaip knygelių spalvinimą, nes ant jų rašome „terapinė knygelė“, bet tai netiesa. Terapijoje turi būti klientas, produktas ir terapeutas. O spalvinimas – tik užimtumui, nėra sveikimo procesas. Tai nieko neišspręs. Yra tik rizika per daug įsitraukti, pamirštant aplinką, įninkant per daug ir nieko daugiau nenorint…
Piešinys daug gali pasakyti. Štai vienas klientas nupiešė piešinį tik vienoje lapo pusėje ir medis buvo tik su viena šaka. Piešėjo viena pusė paralyžiuota, valdo tik vieną ranką. Ir pats žmogus stebėjosi: „Piešiau tikrai dvi šakas, kodėl tik viena yra?“ Pasąmonė aplenkia mūsų mąstymą. Po tokių patirčių, nors ir žinau, kad visa tai paaiškinama mokslu, norisi šaukti: dailės terapija – didis stebuklas, kurį galime išgyventi kiekvienas!
– Dėkoju už pokalbį.
Gintaro KANDROTO nuotrauka
