Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Pasąmonė aplenkia mūsų protą, ir tai matyti piešiniuose (Eksperto komentaras)

Dailės terapija nuostabi tuo, kad ji padeda žmogui pamatyti savo slapčiausius pasąmonės turinius, pamačius juos pripažinti, o pripažinus net ir paleisti. Apie tai kalbamės su Rasa KAZLAUSKIENE, dailės terapeute, vedančia dailės terapijos užsiėmimus.

Rasa KAZLAUSKIENE.– Kas yra dailės terapeutas?
– Kartais rašoma „dailės terapijos mokytoja“, tokio dalyko nėra. Yra dailės terapeutai, o visi kiti – užimtumo organizatoriai, mokytojai ir pan.
Aš dailės terapeutės kvalifikaciją įgijau baigusi VšĮ Menų terapijos centro ir VšĮ „Rastis“ bendrą kvalifikacinę programą, prilygintą magistro studijoms, kurią sudarė dailės terapijos pradininkės Lietuvoje dr. A. Brazauskaitė, D. Jankauskienė ir R. Lukošaitytė. Pereinamuoju laikotarpiu buvo išleista viena tokia grupė terapeutų, turėjome 400 ak. val. paskaitų. O dabar tokią kvalifikaciją suteikia Sveikatos mokslų universitetas. Vėliau kvalifikaciją aš kėliau Maskvos pozityvių technologijų ir konsultavimo instituto prof. L. Lebedevos kurse. Žmonės, kurie tiesiog dirba su menais, vadintis dailės terapeutais negali. Terapeutas – medicinos specialistas, Lietuvos sveikatos mokslų universitete to mokytis priima baigusius psichologijos arba dailės bakalauro studijas.
– Kodėl studijavote šią sritį? Juk turėjote edukologo kvalifikaciją.
– Dėkinga už tai vienam savo klientui. 2010 metais baigiau dailės terapijos mokymus, pradėjau vaikų žaidimų studijoje „Kodėlčius“ taikyti metodus, praturtinau veiklą, lavinau vaikų kūrybiškumą ir pan. Kartą atėjo viena mama su vaiku autistu ir sako: „Neturiu kur Marijampolėje eiti, niekas nesiima“. Sakau, galiu pabandyti, bet rezultato nepažadu. Su tuo vaiku iki šiol piešiame, neseniai Marijampolės specialiuosiuose socialinės globos namuose atidarėme jo parodą Autizmo dienai paminėti. Jam dabar 12 metų, o kai atėjo prieš 6 metus, nelabai kalbėjo, tik sava kalba, kurią tik artimieji suprasdavo. Pradžioje piešdavo apie 7 min., ilgiau neišlaikydavo dėmesio. Labai sėkmingas buvo terapinis procesas. Tai gal ir buvo postūmis, kodėl ėmiau gilintis toliau – kai pamačiau, kokie gali būti geri rezultatai.
– Koks dailės terapijos pritaikymas, ką ji gydo ir kaip tai vyksta?
– Suaugusieji į grupinės terapijos užsiėmimus ateina kaip „asmens higieną“ atlikti: išsivalyti emocijas, išleisti blogą nuotaiką, atsikratyti nuoskaudų. Kiti ateina norėdami išeiti iš situacijos, į kurią vis sugrįžta tarsi įstrigę, bando kažką keisti, bet nesiseka. Piešinys jiems atveria, kur įstrigo ir kodėl.
Terapijos procese būtinos trys dalys: klientas, piešinys ar kitas kūrybos produktas ir terapeutas. Ši triada sąveikauja. Žmogus išgyvena kūrybinį procesą, kažką prisimena, jaučia. Visada prašau spontaniškumo, išjungti mąstymą, nes pasąmonėje yra daug sukaupta. Tai kartais kliudo gyventi. Nuryjame, kaupiame nuoskaudas, o kai pripažįstame ir paleidžiame, tada viskas pasikeičia – požiūris pasikeičia, ir žmogus pradeda sveikti.
Kai atveda 8–10 metų vaikus su elgesio sutrikimais, bandome aiškintis, kodėl jie destruktyviai elgiasi, pešasi. Dažniausiai dėl to, kad daug prikaupę skausmo, nemoka jo kitaip išlieti. Tokiems „sunkiems“ vaikams per terapinį procesą stengiamės padėti išsivalyti, būna sudėtinga, visko pasitaiko. Neretas sako, kad nemoka piešti, bet aš visada perteikiu žinią – čia ne mokykla, nevertinsiu, neduodu jokių užduočių, ką nori, tą pieši. Galima piešti ir pirštais, minkyti molį, tada žiūrime, kas randasi. Prasideda refleksija, po kūrybinio proceso kalbame, ką sukūrė, analizuojame. Pirmiausia turi atsirasti pasitikėjimas, tada atsivėrimas neišvengiamas.
Psichoterapija įprastai būna verbalinė, taigi kartais sunku kalbėti, išsisakyti, o čia nereikia žodžių, pats piešinys pasako. Žmogus tiesiog bando po to išsakyti mintis ir jausmus, kurie kilo piešiant ar lipdant.
Stengiuosi nesikišti į kūrybinį procesą, tik stebiu, kokias priemones pasirinko: norintys kontroliuoti ima pieštuką, piešia tai, ką gali ištrinti, pataisyti, o akvarelę ima retas, nes sunku suvaldyti. Stebiu, kaip žmogus įsitraukia, ar skuba, kokia jo spalvinė gama, sluoksniavimas. Žmogus atsiveria nejučia. Aš tik stebiu. Matau raktinius momentus, pagal tai užduodu klausimus. Klausimai padeda pačiam piešėjui aiškiau save pamatyti.
Daug psichiatrų baigia dailės terapijos mokymus, kad galėtų derinti medikamentinį ir terapinį gydymą, nes tai veikia.
– Su kuo sunkiau dirbti: suaugusiais ar vaikais, grupėje ar individualiai?
– Visur yra savų iššūkių. Su suaugusiais sunkiausia įgyti pasitikėjimą – mažame mieste labai svarbu išlaikyti konfidencialumą. Terapeutus jo laikytis įpareigoja Lietuvos dailės terapeutų asociacijos elgesio kodeksas. Svarbiausias principas – nepakenkti. Svarbu atsakomybė prieš klientą. Beje, balandžio 23 d. sveikatos ministras pasirašė Meno terapeutų veiklos aprašo įstatymą, naują jo redakciją, taigi mes vieninteliai turime jį, o kiti psichoterapeutai tokio reglamento neturi.
Pastebiu, jog daugelis žmonių yra nudrąsinti, nes beveik visi sako, kad nemoka piešti. 7 metų vaikai sako, kad moka, o vyresni jau ima teigti nemokantys piešti. Tai mokykla ir tėvai nudrąsina, atima pasitikėjimą, nes „nugesina“, nuvertina, nutildo jų pasakojimą, nepastebi detalių, kurios svarbios vaikui.
Vaikai neretai papasakoja daugiau nei yra piešinyje. Nupiešia lovą ir sako: „O aš po lova“. Arba vietoje savo portreto nupiešia saldainių dėžutę ir kalba apie tai, jog ribojamas saldainių kiekis, kad jų gauna tik šeštadieniais.
Taisyti piešinio negalima, taip pat kritikuoti, nes menkinama savivertė. Jei susergame ar atsiranda elgesio sunkumų, reikia rasti priežastį ir pašalinti. Depresijos taip pat turi priežastis. Būtina ją išveikti ir sąmoningai paleisti, tada imama gyti.
Individualius užsiėmimus renkasi ieškantys saugumo arba vieši asmenys. Kartais grupės terapija būna vertingesnė: kai vyksta refleksija, kiekvienas kalba apie savo kūrinį, bet vėliau gali ir kiti paanalizuoja, būna, kad išsako įdomių minčių. Maksimaliai mano vedamoje terapinėje grupėje būna 6 žmonės, visi gauna vienodą užduotį, bet pasirenka skirtingas priemones, skirtingai ją atlieka. Akcentuoju, kad išėjus dalintis galima tik savo patyrimais, o ne kitų aptarinėti. Optimaliai reikia bent 8 užsiėmimų. Yra tam tikras ciklas: įėjimas, vystymas ir užbaigimas. Asmeniniai užsiėmimai vyksta tiek, kiek reikia: aptariame tikslus, bet neretai jie palaipsniui keičiasi, ir dirbame.
Būna, kad tėvai atveda „pataisyti“ vaiką. Dirbi su juo ir matai, kad įstrigo procesas. Duodi namų užduotis – bendravimo su artimaisiais ir paaiškėja, kad vaikas bando nuslėpti skyrybas… O tai jam tas pats, kaip vieno iš tėvų netektis, taigi tu vienas nieko negali, turi prašyti šeimos netrukdyti, nelikti abejingos, paremti vaiką.
– Gal galėtumėte papasakoti kokį sėkmės atvejį?
– Turėjau selektyvinio mutizmo atvejį: vaikas bendravo tik su šeima, tik namie, kitur nebendraudavo. Vaikų psichiatras gali ligą konstatuoti, bet medikamentinio gydymo nėra. Šiuo atveju tipinė psichoterapija neveikia, taigi lieka tik piešimas. Pusę metų dirbau su vaiku ir jis sugebėjo net padainuoti scenoje viešai su klasės drauge, tai buvo nuostabus rezultatas. Tiesa, su manim pradžioje jis nekalbėjo, tik rašteliais susirašinėjome, bet vėliau viskas pasikeitė.
Deja, dažnas terapiją įsivaizduoja kaip knygelių spalvinimą, nes ant jų rašome „terapinė knygelė“, bet tai netiesa. Terapijoje turi būti klientas, produktas ir terapeutas. O spalvinimas – tik užimtumui, nėra sveikimo procesas. Tai nieko neišspręs. Yra tik rizika per daug įsitraukti, pamirštant aplinką, įninkant per daug ir nieko daugiau nenorint…
Piešinys daug gali pasakyti. Štai vienas klientas nupiešė piešinį tik vienoje lapo pusėje ir medis buvo tik su viena šaka. Piešėjo viena pusė paralyžiuota, valdo tik vieną ranką. Ir pats žmogus stebėjosi: „Piešiau tikrai dvi šakas, kodėl tik viena yra?“ Pasąmonė aplenkia mūsų mąstymą. Po tokių patirčių, nors ir žinau, kad visa tai paaiškinama mokslu, norisi šaukti: dailės terapija – didis stebuklas, kurį galime išgyventi kiekvienas!
– Dėkoju už pokalbį.
Gintaro KANDROTO nuotrauka

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Sasnavos aerodrome – lakūnai, skraidyklininkai, parašiutininkai, aviamodeliuotojai…

    2016-08-29Sasnavos aerodrome – lakūnai, skraidyklininkai, parašiutininkai, aviamodeliuotojai...
    Kasmet prieš Vėlines simbolinį generolo A. Gustaičio kapą senosiose Marijampolės kapinėse aplanko Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų atstovai, padeda gėlių, uždega žvakę, nes tikrojo generolo kapo neturima.   Artėjant aviacijos šimtmečiui Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų viešųjų ryšių vyr. specialistas Gintautas Deksnys ruošiasi išleisti knygą apie aviacijos istoriją „Praeities laiškai“. Joje bus laiškas ir generolui Antanui Gustaičiui. „Marijampolė turėtų dar daugiau dėmesio skirti aviacijai, nes šis kraštas padovanojo daugiausia lakūnų. Tai didelis indėlis besivystančiai aviacijai“, – sakė Gintautas Deksnys. Iš tiesų Marijampolėje aviacijos tradicijos gilios, pasekėjų ir šiandien daug. Lakūno bandytojo, kosmonauto tyrėjo Rimanto Stankevičiaus vardą šiandien žino daugelis marijampoliečių. Jis – vienintelis ...
  • Atgaivino tėviškę

    2016-08-29Atgaivino tėviškę
    Maisto pramonės automatų gamykloje „Fasa“ susikūrusios iniciatyvinės grupės, kuri rūpinosi Antano Gustaičio tėviškės sutvarkymu ir atstatymu, entuziastas Vidmantas Kačergis ir šiandien prisimena, kaip prasidėjo jo pažintis su Antano Gustaičio gyvenimo istorija. „1980 metais Obelinėje dalino sklypus kolektyviniams sodams. Gavo sklypą ir mūsų šeima. Apie tai, kad netoliese yra Antano Gustaičio tėviškė, apie jį patį, nieko nežinojome. Tik to sklypo niekam neskyrė. Buvo likę medžiai ir sodas“, – pasakojo Marijampolėje gyvenantis Vidmantas Kačergis. Tuo metu jis dirbo maisto pramonės automatų gamykloje „Fasa“. 1987 metais, vienos komandiruotės Maskvoje metu, jis susipažino su Alytuje gyvenančiu kolega Vytu Burinsku, kuris kilęs iš Padovinio. Draugystė nenutrūko. V. ...
  • Antanas Gustaitis – pirmojo lietuviško lėktuvo ANBO kūrėjas

    2016-08-29Antanas Gustaitis – pirmojo lietuviško lėktuvo ANBO kūrėjas
    Marijampolės regiono gyventojai pagrįstai didžiuojasi iš jos apylinkių kilusiais ne tik meno, kultūros veikėjais, kalbininkais, bet ir aviatoriais. Sasnavos seniūnijoje gimęs ypatingų gabumų ir reto konstruktoriaus talento žmogus, palikęs gilius savo darbo pėdsakus prieškario Lietuvos karo aviacijoje – lėktuvų ANBO konstruktorius Antanas Gustaitis. Lietuvos karo aviacijos vadas, brigados generolas, aviakonstruktorius, 9 lėktuvų ANBO projektų autorius, aukštojo aviacijos mokslo Lietuvoje iniciatorius. Karo aviacijos mokyklos, Vytauto Didžiojo universiteto aviacijos katedros dėstytojas. Tai tik keletas eilučių iš Antano Gustaičio biografijos. Iš tiesų jo vaidmuo Lietuvos aviacijoje neišmatuojamas. Iškilios asmenybės žmogui teko tragiškas likimas: ketinęs pasitraukti iš okupuotos Lietuvos į Vakarus, Antanas Gustaitis Lietuvos–Vokietijos ...
  • Sodybos tuščios nestovi

    2016-08-29
    Tai – irgi apie Plutiškes. Paklausti apie situaciją miestelyje pašnekovai pasidžiaugė, kad čia, skirtingai nei daugelyje kitų panašių vietų, vyksmo ir gyvybės daug. „Pas mus sodybos tuščios nestovi: jei tik atsiranda kokia, jau, žiūrėk, kas nors kuriasi. Tai kieno vaikai grįžta į tėvų ar senelių namus – vieni visam laikui, kiti labiau tik vasaromis gyvena, kitus namus nuperka kas iš šalies, ir laukuose naujus namus statosi… Žiūrėkite: įsikūrė du operos solistai – irgi pavyzdys. Žmonės kiemus, aplinką gražiai tvarko, bendruomenė aktyviai dirba.“ Pliusas ir tai, kad čia yra ir gerą vardą turi gimnazija, su kurios kolektyvu visada randama bendra kalba. Moksleivių ...
  • „Vabalkšnė – tai mažas upelis…“

    2016-08-29
      Tai pirmoji eilutė iš dainos (himno), kuris lydi Plutiškių folk­loro ansamblį jau daug metų. Tiesą sakant, paminėjus šį įdomiai skambantį pavadinimą daugumai pirmoji mintis ir būna, kad kalbama apie kolektyvą – ne tik pačiose Plutiškėse ar Kazlų Rūdos savivaldybėje, kuriai gražiai atstovauja, žinomą, bet ir prestižiniuose Lietuvos renginiuose Sūduvos kraštą jau ketvirtį amžiaus reprezentuojantį… Beje, kolektyvo „krikštynos“ įvyko ne iš karto: tik minint veiklos dešimtmetį, 2000-aisiais, kai jau patys pasijuto tvirtesni, kai dainų skambėjimą, šokius, senovines poringes ėmė girti visur, kur tik Plutiškių žmonės pasirodydavo, imta svarstyti, kad kolektyvui reikia vardo. Vabalkšnė – per seniūnijos teritoriją tekantis upelis (beje, oficialiuose ...
  • „Gal čia likimas kiekvienam parašo…“

    2016-08-29„Gal čia likimas kiekvienam parašo...“
    Be muzikos, dainos Laimutė Vilčinskienė neįsivaizdavo savo gyvenimo. Kai labai trokšti – tai ir pasieki.Besišnekučiuojant apie tai, kaip žmogus atsiduria toje ar kitoje vietoje, kokiu keliu (ar šunkeliu) pasuka, kas valdo jo mintį ir norus ir dar apie daug kitų dalykų, šiuos žodžius ištarė Plutiškių kultūros namus antraisiais savo namais vadinanti Laimutė Vilčinskienė. Kultūrinio darbo organizatorė, „Vabalkšnės“ folkloro ansamblio vadovė, Kazlų Rūdos kultūros cent­ro kapelos „Rudnia“ dalyvė – ir viena iš giedotojų. Nežinia, kaip būtų susiklostęs jos gyvenimas ir darbai, kur skambėtų jos balsas, jei prieš keletą dešimtmečių kai kurie dalykai būtų susidėlioję kitaip. Jei būtų buvę lemta išsipildyti svajonei ...
  • Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis…

    2016-08-29Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis...
    Tradicija palydėti mirusįjį su giesmėmis, muzika, skambant varpams labai sena. Kai kuriose tautose tai mušamieji, kitur – pučiamieji instrumentai, matome ir ritualinių šokių, ir, mūsų supratimu, kitų, visai negedulingų, papročių. Kiekviename krašte ar žemyne šie dalykai šimtmečių ar net tūkstant­mečių senumo ir tai vertinama kaip nematerialusis kultūros paveldas. Faktų apie giedojimo tradicijas Suvalkijoje aptikti buvo sunku: etnologų labiau užfiksuoti, nagrinėti dzūkų ar žemaičių papročiai. Nemažą darbą šia tema yra parengusi Šunskų laisvalaikio salės kultūrinio darbo organizatorė Eglė Alenskaitė: ji ne tik nagrinėja savo krašto tradicijas, bet ir pati dalyvauja giedant tradicinį rožinį… Pastaruoju metu apsižiūrėta, kad kartu su tradiciškai giedančiais, senąsias ...
  • „Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime…“

    2016-08-29„Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime...“
    Taip sakė visi: ir Romualdas Večerskas, ir drauge su juo giedantys Onutė ir Leonas Janušauskai, dažnai prie jų prisidedanti Rasa Kalinauskienė – jauniausia iš visų ir, žinoma, ilgametė kultūros darbuotoja, folkloro ansamblio vadovė Laimutė Vilčinskienė. Tai ir yra ta grupelė, tradiciškai giedanti Plutiškių krašto Švč. Jėzaus širdies rožančių, litaniją ir šermenines giesmes. Visi šie žmonės nuoširdžiai dalyvauja ir „Vabalkšnės“ ansamblio veik­loje, o giedojimas, išreiškiantis pagarbą Anapilin iškeliaujančiam bei atsisveikinimą su juo, visiems pažįstamas, nes atėjęs iš vaikystės, iš šeimų – iš ten atsinešto gilaus, nesuvaidinto tikėjimo. „Mūsų giesmės yra tikra malda, o dabar per šermenis giesmėje dažnai viską nustelbia melodijos, ...
  • Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese…“

    2016-08-29Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese...“
    (Plutiškių krašto šermenų giesmės – išskirtinis reiškinys puoselėjant nematerialųjį paveldą) Kazlų Rūdos savivaldybės kultūros centre keletą metų vyko projektas „Etnokultūros versmės“: jo rezultatas – ne tik jau gerai žinomų, ne vienerius metus viešumoje pasirodančių pavienių muzikantų, dainininkų, pasakorių, etnografinių ansamblių bei tautodailininkų koncertai ir parodos, bet ir nauji atradimai. Jie organizatoriams buvo itin malonūs. Išryškėjo nemažai unikalų paveldą (senąsias, dar iš senelių išmoktas dainas, senųjų kaimo muzikantų melodijas, išskirtinį atlikimo būdą) iš atminties lobynų prikėlusių ir jį puoselėjančių naujų žmonių. O vienoje tokių švenčių Plutiškių kultūros namų folkloro ansamblis „Vabalkšnė“ nustebino šį kolektyvą gerai žinančius ir mėgstančius kraštiečius. Grupelė jo narių ...
  • Priešmokyklinis ugdymas – kad vaikai mokyklose jaustųsi drąsiai

    2016-08-29
    Rugsėjo 1-ąją visi šešiamečiai susirinks į priešmokyklines grupes darželiuose ir mokyklose. Šiemet priešmokyklinis ugdymas tapo privalomas visiems vaikams, kuriems liko metai iki mokyklos. Jau praėjusiais metais priešmokyklines grupes lankė beveik 98 proc. šešiamečių. Specialistai pabrėžia, kad prieš pirmąją klasę vaikams svarbiausia – ne išmokti rašyti ar skaityti, bet pasirengti psichologiškai. Būsimiesiems mokinukams svarbu įprasti būti kolektyve kartu su bendraamžiais ir suaugusiais, išmokti klausytis ir išgirsti, išreikšti savo nuomonę, sutarti su kitais. Tyrimais įrodyta, kad prieš mokyklą grupes lankę vaikai vėliau pasiekia geresnių rezultatų. Sėkmingas  startas visiems Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Laima Jankauskienė sako, kad privalomas priešmokyklinis ugdymas ...
  • Nuo rugsėjo 1 d. – papildomos lėšos mokytojų algoms didinti

    2016-08-22
    Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų algoms didinti papildomai skyrė 8 mln. eurų. „Radome lėšų pagerinti mažiausiai uždirbančių mokytojų padėtį. Iki šiol visų pedagogų atlyginimai buvo skaičiuojami pagal tris skirtingus koeficientus: minimalų, vidutinį ir maksimalų. Nuo rugsėjo 1 d., skyrus papildomų lėšų, minimalių koeficientų neliks, visi bus pakelti bent iki vidurkio. Pokytį pajus tie pedagogai, kurių algos iki šiol buvo skaičiuojamos pagal mažesnį nei vidutinį koeficientą“, – sako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. Minimalūs koeficientai didės ne tik mokytojams, bet ir auklėtojams, priešmokyklinio ugdymo pedagogams, specialiesiems pedagogams, socialiniams darbuotojams, švietimo įstaigose ir psichologinėse pedagoginėse tarnybose dirbantiems psichologams, specialiesiems ir socialiniams pedagogams. Skaičiuojama, kad ...
  • Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje

    2016-08-16Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje
    Marijampolės apylinkėse, be „Gegnės“ ir Onos Miliauskienės, yra ir daugiau žmonių, puoselėjančių mėgėjiško teatro tradicijas. „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkė Daiva Krampienė – viena iš jų. Moteris yra baigusi režisūros studijas, tačiau šiuo metu dirba su tuo visai nesusijusį darbą. Vis dėlto noras kurti niekur nedingęs, todėl kūrybines idėjas Daiva Krampienė realizuoja pačios suburtame „Sūduvos“ bendruomenės teatre. Teatro grupę subūrė noras kurti Daiva Krampienė atlieka ne tik „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkės pareigas, ji taip pat dirba kasdienį darbą, kuris ne visai susijęs su jos išsilavinimu. Kadaise darbas pagal įgytą režisierės specialybę jai patiko, tačiau aplinkybės pasisuko taip, kad teko palikti režisūrą. Nors režisierės pareigų teko ...
  • Kai svajonės tampa realybe

    2016-08-16Kai svajonės tampa realybe
    „Titnago“ teatras užaugino ne vieną žmogų, asmenybę, aktorių. Reimundas Tyras – vienas iš „Titnago“ auklėtinių, kuris visada pasižymėjo išskirtine iškalba, charakteriu, charizma ir noru vaidinti bei kurti. Daugybę metų R. Tyras „Titnage“ praleido kaip aktorius, tačiau, sako, visada norėdavęs pabuvoti režisieriaus vietoje. Kai tikrai labai kažko norisi, tie norai ima ir išsipildo – šiuo metu apie Reimundą Tyrą reikia kalbėti kaip apie Jungėnų kaimo teatro įkūrėją, vadovą bei režisierių. Vaidindamas svajojo režisuoti R. Tyras pasakojo, kad „Titnage“ vaidinti pradėjo vos tik jam įsikūrus. Jis visada išklausydavo režisieriaus mintis, sumanymus ir mielai juos vykdydavo, tačiau paties galvoje visada sukdavosi visai kitoks spektaklio vaizdas. ...
  • Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo

    2016-08-16Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo
    „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje, tačiau klojimo, liaudies teatro, tradicijas jau daugybę metų puoselėja ir Kalvarijos krašto teatras. Tai, kad teatro idėja šiandien nėra pamiršta ir vis dar reikalinga Kalvarijos kraštui, įrodo 31 metus skaičiuojantis Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“. Klojimo teatro ištakos Suvalkijoje – Kalvarijos krašte Kalvarijos teatro ištakos – lietuviškųjų vakarų dainos ir vaidinimai. Suvalkijoje lietuviškiems vakarams plisti sąlygos buvo palankesnės nei kituose kraštuose – Marijampolėje įsikūrusios gimnazijos dėka čia buvo didesnis išsilavinusių žmonių skaičius, todėl buvo aktyvi kultūrinė, knygnešių veikla. Pirmasis lietuviškas vakaras Suvalkijoje buvo surengtas spektaklio pavidalu būtent prie Kalvarijos gyvenančio ūkininko troboje. Iki Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais teatro ...
  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.