Girių versmė
Nubrauksiu liūdesį nuo veido,
O iš akių kas jį ištrins?
Kas ledelius iš šalto kūno,
Maištingos sielos ištirpins?
Kas pakylės mane link saulės?
Kas šypseną veidan įdės?
Be veidmainystės, be apgaulės,
Be išskaičiavimo – kas išmylės?
Kažką, kažkaip, kažko vis klausinėju,
Ir netikėtai atsaką randu savy:
Tik „Girių versmėje“ aš atjaunėju,
Tik nusiprausus jos gerumo vandeny…
Ačiū
Ačiū, kad savo pasauliu
Daliniesi su manimi,
Kad po Tavąja saule
Aš galiu būt savimi.
Ačiū už tyrą sniegą
Ir už juodžiausią klastą,
Už palaimingą miegą,
Sunkią nuodėmės naštą…
Ačiū už tikrą draugą
Ir už priešą pikčiausią,
Kad nuo puikybės saugai,
Kad Tau esu brangiausia.
Ačiū, kad sielą šildai,
Kad savo Meile girdai…