![Linos Volungytės nuotrauka]()
* * *
Tai tu, sakai, manęs nepasiilgai?
Bet pasiilgau aš. Girdi skambėjimą?
Ne laiko. Ne varpų.
Taip skamba tik tyla begarsė.
Tai garsas tau. Ir jiems.
O gal – visiems?
Šis garsas dar ir tiems,
kurie begarsę širdies gamą
pavers pavasariu skambiu.
Ar pasiilgai jo? Ar praregėjai?
Pavasaris ir tau. Ir jiems.
Tik jis visiems – savos spalvos.
Ar supratai? Savos!
* * *
Skiriu Marijampolės ligoninės
Medicinos reabilitacijos skyriaus kolektyvui
Moteris ir žemė – tai stebuklas,
Abi jos atkeliavę iš sapnų…
Moteris – tai pirmas žemės grumstas,
Jos syvai ant įkaitusių delnų.
Jos kraičių skrynia marginta ne vieną amžių:
Spalvose – mėlis, pievų raštas ir laukų kalba.
Tik moteris ir žemė – visko pradas,
Vis glostom jas lietuviška daina…
Abi jos – šviesuliai, mūs sielos akys,
Duonos druska kas rytą žemiškoj riekėj.
Ir paupio rūkai, rasotas takas,
Minčių skalsa lietuviškoj giesmėj…