Esame priklausomi nuo informacijos. Vis dėlto domėjimasis politiniais reiškiniais, netgi atrodytų niekuo dėtas aktyvumas socialiniuose tinkluose gali slėpti keletą pavojų. Būti dezinformuotiems, pakliūti propagandistų akiratin – o tai reiškia, kad mūsų išsakyta ar net neišsakyta nuomonė gali būti iškreipta, panaudota informaciniuose karuose. Eksperto pastebėjimu, kiekvienas turėtume ugdytis kritinį mąstymą. Informaciniai karai vyksta ir tai yra klastingesnis ginklas už karinę techniką, nes jo naudojimą ir juo labiau poveikį pajusti galime ne iš karto.
Ypač kritiškai turėtume vertinti sensacingas ir labai emocingai pateiktas naujienas ir neskubėti dalintis jomis socialiniuose tinkluose, kol neįsitikinsime, kad į akiratį patekusi informacija yra tiesa. Ar šių „karų“ kontekste esame saugūs? Eksperto pastebėjimu, mūsų šalies politika šioje srityje vertintina gerai.
Į klausimus atsako Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dėstytojas ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas dr. Viktoras Denisenko.

– Neretai girdime, kad informacinis saugumas – nacionalinės gynybos dalis. Kaip būtų galima pakomentuoti šį teiginį?
– Šiandien saugumas yra suprantamas kompleksiškai. Tarkime, karinio saugumo klausimas vis dar išlieka gana aktualus, tačiau yra atsiradęs aiškus supratimas, jog tai – ne vienintelė sfera, kuria reikia rūpintis. Sutariama, kad priešiškai nusiteikusi šalis gali bandyti griebtis ne atvirų karinių veiksmų, bet veikti per kitas sferas – siekdama paveikti informacinę erdvę ar ekonomiką. Tokią agresiją yra sunkiau užfiksuoti ir identifikuoti, o tai reiškia, kad į ją yra ir sunkiau atsakyti. Tad kartais kyla problemų. Pavyzdžiui, NATO sutarties 5 straipsnyje nurodoma, kad agresija prieš bet kurią aljanso narę yra vertinama kaip agresija prieš visas aljanso nares. Tačiau jeigu mes negalime tiksliai pasakyti ar įrodyti, jog agresija įvyko – neįmanoma aktyvuoti ir kolektyvinės gynybos principo. Be to, visa tai leidžia informacinės atakos organizatoriui neigti savo kaltę ir pan.
Kitas svarbus aspektas yra susijęs su tuo, jog šiandien virtualioje erdvėje iš esmės neliko sienų. Jeigu anksčiau valstybė galėjo ginti savo informacinę erdvę nuo priešiškos propagandos, tiesiog drausdama įvežti kai kuriuos leidinius ar informacinę produkciją į savo teritoriją, tai šiandien tokios priemonės tampa neefektyvios. Informacinė erdvė yra atvira, bet tuo pat metu ir pažeidžiama. O sėkmingas priešiškas poveikis informacinėje erdvėje gali būti tiesiogiai susijęs ir su saugumu nuo vadinamųjų konvencinių grėsmių aspektų. Pavyzdžiui, jeigu propaganda įtikino žmogų, jog jo valstybė yra „niekam tikusi“, „žlugusi“, „menka ir nereikšminga“ – jis praranda ir stimulą, esant reikalui, stoti ją ginti.
– Kokios pagrindinės mūsų šalies politikos kryptys, besistengiant užtikrinti informacinį saugumą?
– Šios politikos pagrindu aš įvardinčiau supratimą, jog pavojus informaciniam saugumui egzistuoja ir jis yra realus. Į iššūkius yra reaguojama. Galima priminti, jog Lietuva pirma pradėjo taikyti laikino Rusijos televizijų kanalų, retransliuojamų kabeliniuose tinkluose, blokavimo priemonę. Toks yra atsakas į propagandos sklaidą. Tai yra reakcinio poveikio priemonė, nes sprendimas laikinai nutraukti kanalo retransliavimą priimamas po to, kai nustatomas pažeidimas – dažniausiai kalba eina apie nesantaikos kurstymą ar karo propagavimą. Taigi, mes galime teigti, jog Lietuva gerai reaguoja į iškylančius pavojus.
Gal kiek prasčiau yra su strateginiais sprendimais, užtikrinančiais informacinį saugumą. Pavyzdžiui, yra nemažai kalbama, jog reikia rūpintis visuomenės informaciniu raštingumu, t. y. ugdyti supratimą, kaip veikia žiniasklaida, kokie yra patikimų ir nepatikimų informacijos šaltinių požymiai ir pan. Pradėti reikėtų jau nuo mokyklos, integruojant medijų raštingumo pamokas į mokyklų programą. Apie tai yra kalbama daug, bet realių žingsnių šio tikslo link daroma vis dar labai mažai.
– Kaip vertinate situaciją informacinėje erdvėje? Ar teiginys, kad vyksta informacinis karas, šiandienos visuomenėje tebėra aktualus? Kokie požymiai tai rodo?
– Nori to Lietuva, ar nenori, bet šiuo metu ji yra informacinio karo lauke. Šios problemos negalima ignoruoti. Požymių irgi yra nemažai. Informaciniai ir propagandiniai išpuoliai Lietuvos erdvėje yra pastebimi reguliariai. Pirmiausia kalbu apie bandymus paskleisti dezinformaciją arba vadinamuosius propagandinius naratyvus. Sakyčiau, kad pastaruoju metu šis informacinis karas tik stiprėjo, atsirado nauji jo įgyvendinimo instrumentai. Pavyzdžiui, akivaizdi tendencija yra kibernetinio ir psichologinio karų principų sąveika. Lietuvoje užfiksuoti jau keli atvejai, kai buvo įsilaužiama į žiniasklaidos priemonių turinio talpinimo sistemas ar tinklalapius, turint tikslą paskelbti dezinformuojančius ir klaidinančius tekstus. Tokių atakų aukomis nuo 2017 metų balandžio jau yra tapę naujienų agentūra BNS, TV3 tink-lalapis, internetinis leidinys „Kas vyksta Kaune?“, „Valstiečių laikraščio“ tinklalapis ir pan. Įsilauždami į patikimų žiniasklaidos priemonių tinklalapius ir talpindami juose tekstus, skleidžiančius dezinformaciją, virtualaus fronto piktadariai siekia legalizuoti savo kuriamas netikras naujienas.
– Kokios saugos priemonės, kurias gali taikyti ne tik valstybė, bet kiekvienas iš mūsų?
– Sutariama, kad kritinis mąstymas yra pagrindiniai visuomenės šarvai, kalbant apie informacinio karo pavojų. Tai reiškia, kad žmonės turi mokytis atskirti patikimą informaciją ir jos šaltinį nuo nepatikimos informacijos. Kritiškai vertinti sensacingas ir ypač labai emocingai pateiktas naujienas ir neskubėti dalintis jomis socialiniuose tinkluose, kol neįsitikins, kad į jų akiratį patekusi informacija yra tiesa.
Žinoma, būtina pasirūpinti ir savo saugumu internete, t. y. naudoti savo paskyroms skirtinguose tinklalapiuose sudėtingus slaptažodžius, neatskleisti internete pernelyg daug asmeninės informacijos, nešykštėti pinigų antivirusinėms programoms ir licencijuotai programinei įrangai.
Netgi jei žmogus galvoja, jog gali būti neįdomus internetiniams sukčiams ir kitokiems informacinio fronto niekšams – jis gali klysti. Žinoma, interneto nereikia bijoti, bet būtina suprasti, su kokias pavojais jame galima susidurti.
– Kartais informacijos karai gali būti labai užmaskuoti, o dezinformacija sklisti ne iš priešiškai nusiteikusios valstybės, bet tarsi iš vidaus. Galbūt žinoma atvejų, kai prisidengiant kitose valstybėse registruotomis tarsi niekuo dėtomis įmonėmis, investuojama į žiniasklaidos priemones Lietuvoje, jos remiamos finansiškai ir taip daroma įtaka jų turiniui?
– Informacinis karas visada vykdomas nepastebimai. Jeigu mes jį pastebime – tai jau reiškia, jog jis nėra toks efektyvus, kaip norėjo jo iniciatoriai. Kalbant apie galimą poveikio žiniasklaidos priemonėms atvejį, galėčiau paminėti vieną akivaizdų pavyzdį. 2014 metais Baltijos valstybėse pradėjo veikti naujas informacinis tinklalapis rusų kalba „Baltnews“. Iš pat pradžių buvo įtariama, jog ši žiniasklaidos priemonė yra susijusi su Kremliumi, tačiau žmonės, kurie vadovavo šiam informaciniam tinklui Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje teigė, jog tinklalapis priklauso privatiems investuotojams iš Olandijos. Tik prieš kelis metus latvių tiriamosios žurnalistikos centras „Re: Baltica“ išsiaiškino, jog „Baltnews“ per tarpininkus priklauso rusų valstybinei informacinei agentūrai „Rossija Segodnia“, tai pačiai, kuri yra ir propagandinio tinklalapio „Sputnik“ šeimininkė. Beje, po to, kai buvo paskelbti tyrimo rezultatai, informacija apie tikrąjį šios žiniasklaidos priemonės šeimininkę atsirado ir pačiame „Baltnews“ tinklalapyje.
– Esame priklausomi nuo informacijos. Tai – klastingesnis ginklas už karinę techniką, nes jo naudojimą ir juo labiau poveikį pajusti galime ne iš karto. Kokie subtilesni, galbūt sunkiau pastebimi, informacinio karo požymiai?
– Kaip ir minėjau, informaciniai karai vyksta nepastebimai, jie yra grindžiami užslėptu poveikiu ir manipuliacija. Jų vykdytojai siekia apgauti mus, apeiti mūsų kritinio mąstymo šarvus, suformuoti tam tikrą pasaulio paveikslą ar priversti abejoti tam tikrais dalykais.
Šiandien gana plačiai kalbama apie vadinamuosius internetinius trolius – žmones, kurie už mokestį kuria tam tikrą turinį skirtingose internetinėse platformose, siekdami pateikti tą informaciją kaip „paprastų žmonių“ nuomonę ar poziciją. Tokiems tikslams kartais naudojamos ir specialios programos – botai. Šios programos gali pagal nustatytą algoritmą generuoti ir publikuoti tekstus socialiniuose tinkluose ar komentaruose prie žiniasklaidos tekstų. Kitaip sakant, skaitydami ką nors internete – ypač kai kalba eina apie tinklaraščių ar socialinių tinklų įrašus ar anoniminius komentarus – mes negalime būti tikri, ar tai parašė realus žmogus, ar apmokėtas komentatorius, ar net kompiuterinė programa. Yra tam tikri būdai nustatyti trolius ir botus, bet labai dažnai mums lieka tik abejoti ir įtarinėti. Tokie aspektai irgi gali būti įvardijami kaip informacinio karo požymiai, ir juos tikrai būna sunku pastebėti ar identifikuoti.
– Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Jolanta RAČAITĖ