Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Informacinis saugumas – nacionalinės gynybos dalis (Interviu su ekspertu)

Esame priklausomi nuo informacijos. Vis dėlto domėjimasis politiniais reiškiniais, netgi atrodytų niekuo dėtas aktyvumas socialiniuose tinkluose gali slėpti keletą pavojų. Būti dezinformuotiems, pakliūti propagandistų akiratin – o tai reiškia, kad mūsų išsakyta ar net neišsakyta nuomonė gali būti iškreipta, panaudota informaciniuose karuose. Eksperto pastebėjimu, kiekvienas turėtume ugdytis kritinį mąstymą. Informaciniai karai vyksta ir tai yra klastingesnis ginklas už karinę techniką, nes jo naudojimą ir juo labiau poveikį pajusti galime ne iš karto.
Ypač kritiškai turėtume vertinti sensacingas ir labai emocingai pateiktas naujienas ir neskubėti dalintis jomis socialiniuose tinkluose, kol neįsitikinsime, kad į akiratį patekusi informacija yra tiesa. Ar šių „karų“ kontekste esame saugūs? Eksperto pastebėjimu, mūsų šalies politika šioje srityje vertintina gerai.
Į klausimus atsako Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dėstytojas ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas dr. Viktoras Denisenko.

Dr. Viktoras Denisenko atkreipia dėmesį į tai, kad informacinių karų vykdytojai siekia apgauti mus, apeiti kritinio mąstymo šarvus, suformuoti jiems naudingą pasaulio vaizdą ar priversti abejoti kai kuriais dalykais. – Neretai girdime, kad informacinis saugumas – nacionalinės gynybos dalis. Kaip būtų galima pakomentuoti šį teiginį?
– Šiandien saugumas yra suprantamas kompleksiškai. Tarkime, karinio saugumo klausimas vis dar išlieka gana aktualus, tačiau yra atsiradęs aiškus supratimas, jog tai – ne vienintelė sfera, kuria reikia rūpintis. Sutariama, kad priešiškai nusiteikusi šalis gali bandyti griebtis ne atvirų karinių veiksmų, bet veikti per kitas sferas – siekdama paveikti informacinę erdvę ar ekonomiką. Tokią agresiją yra sunkiau užfiksuoti ir identifikuoti, o tai reiškia, kad į ją yra ir sunkiau atsakyti. Tad kartais kyla problemų. Pavyzdžiui, NATO sutarties 5 straipsnyje nurodoma, kad agresija prieš bet kurią aljanso narę yra vertinama kaip agresija prieš visas aljanso nares. Tačiau jeigu mes negalime tiksliai pasakyti ar įrodyti, jog agresija įvyko – neįmanoma aktyvuoti ir kolektyvinės gynybos principo. Be to, visa tai leidžia informacinės atakos organizatoriui neigti savo kaltę ir pan.
Kitas svarbus aspektas yra susijęs su tuo, jog šiandien virtualioje erdvėje iš esmės neliko sienų. Jeigu anksčiau valstybė galėjo ginti savo informacinę erdvę nuo priešiškos propagandos, tiesiog drausdama įvežti kai kuriuos leidinius ar informacinę produkciją į savo teritoriją, tai šiandien tokios priemonės tampa neefektyvios. Informacinė erdvė yra atvira, bet tuo pat metu ir pažeidžiama. O sėkmingas priešiškas poveikis informacinėje erdvėje gali būti tiesiogiai susijęs ir su saugumu nuo vadinamųjų konvencinių grėsmių aspektų. Pavyzdžiui, jeigu propaganda įtikino žmogų, jog jo valstybė yra „niekam tikusi“, „žlugusi“, „menka ir nereikšminga“ – jis praranda ir stimulą, esant reikalui, stoti ją ginti.
– Kokios pagrindinės mūsų šalies politikos kryptys, besistengiant užtikrinti informacinį saugumą?
– Šios politikos pagrindu aš įvardinčiau supratimą, jog pavojus informaciniam saugumui egzistuoja ir jis yra realus. Į iššūkius yra reaguojama. Galima priminti, jog Lietuva pirma pradėjo taikyti laikino Rusijos televizijų kanalų, retransliuojamų kabeliniuose tinkluose, blokavimo priemonę. Toks yra atsakas į propagandos sklaidą. Tai yra reakcinio poveikio priemonė, nes sprendimas laikinai nutraukti kanalo retransliavimą priimamas po to, kai nustatomas pažeidimas – dažniausiai kalba eina apie nesantaikos kurstymą ar karo propagavimą. Taigi, mes galime teigti, jog Lietuva gerai reaguoja į iškylančius pavojus.
Gal kiek prasčiau yra su strateginiais sprendimais, užtikrinančiais informacinį saugumą. Pavyzdžiui, yra nemažai kalbama, jog reikia rūpintis visuomenės informaciniu raštingumu, t. y. ugdyti supratimą, kaip veikia žiniasklaida, kokie yra patikimų ir nepatikimų informacijos šaltinių požymiai ir pan. Pradėti reikėtų jau nuo mokyklos, integruojant medijų raštingumo pamokas į mokyklų programą. Apie tai yra kalbama daug, bet realių žingsnių šio tikslo link daroma vis dar labai mažai.
– Kaip vertinate situaciją informacinėje erdvėje? Ar teiginys, kad vyksta informacinis karas, šiandienos visuomenėje tebėra aktualus? Kokie požymiai tai rodo?
– Nori to Lietuva, ar nenori, bet šiuo metu ji yra informacinio karo lauke. Šios problemos negalima ignoruoti. Požymių irgi yra nemažai. Informaciniai ir propagandiniai išpuoliai Lietuvos erdvėje yra pastebimi reguliariai. Pirmiausia kalbu apie bandymus paskleisti dezinformaciją arba vadinamuosius propagandinius naratyvus. Sakyčiau, kad pastaruoju metu šis informacinis karas tik stiprėjo, atsirado nauji jo įgyvendinimo instrumentai. Pavyzdžiui, akivaizdi tendencija yra kibernetinio ir psichologinio karų principų sąveika. Lietuvoje užfiksuoti jau keli atvejai, kai buvo įsilaužiama į žiniasklaidos priemonių turinio talpinimo sistemas ar tinklalapius, turint tikslą paskelbti dezinformuojančius ir klaidinančius tekstus. Tokių atakų aukomis nuo 2017 metų balandžio jau yra tapę naujienų agentūra BNS, TV3 tink-lalapis, internetinis leidinys „Kas vyksta Kaune?“, „Valstiečių laikraščio“ tinklalapis ir pan. Įsilauždami į patikimų žiniasklaidos priemonių tinklalapius ir talpindami juose tekstus, skleidžiančius dezinformaciją, virtualaus fronto piktadariai siekia legalizuoti savo kuriamas netikras naujienas.
– Kokios saugos priemonės, kurias gali taikyti ne tik valstybė, bet kiekvienas iš mūsų?
– Sutariama, kad kritinis mąstymas yra pagrindiniai visuomenės šarvai, kalbant apie informacinio karo pavojų. Tai reiškia, kad žmonės turi mokytis atskirti patikimą informaciją ir jos šaltinį nuo nepatikimos informacijos. Kritiškai vertinti sensacingas ir ypač labai emocingai pateiktas naujienas ir neskubėti dalintis jomis socialiniuose tinkluose, kol neįsitikins, kad į jų akiratį patekusi informacija yra tiesa.
Žinoma, būtina pasirūpinti ir savo saugumu internete, t. y. naudoti savo paskyroms skirtinguose tinklalapiuose sudėtingus slaptažodžius, neatskleisti internete pernelyg daug asmeninės informacijos, nešykštėti pinigų antivirusinėms programoms ir licencijuotai programinei įrangai.
Netgi jei žmogus galvoja, jog gali būti neįdomus internetiniams sukčiams ir kitokiems informacinio fronto niekšams – jis gali klysti. Žinoma, interneto nereikia bijoti, bet būtina suprasti, su kokias pavojais jame galima susidurti.
Ekspertas pataria būti atsargiems socialiniuose tinkluose: naudoti savo paskyroms skirtinguose tinklalapiuose sudėtingus slaptažodžius, neatskleisti pernelyg daug asmeninės informacijos, nešykštėti pinigų antivirusinėms programoms ir licencijuotai programinei įrangai. Netgi jei žmogus galvoja, jog gali būti neįdomus internetiniams sukčiams ir kitokiems informacinio fronto niekšams – jis gali klysti.– Kartais informacijos karai gali būti labai užmaskuoti, o dezinformacija sklisti ne iš priešiškai nusiteikusios valstybės, bet tarsi iš vidaus. Galbūt žinoma atvejų, kai prisidengiant kitose valstybėse registruotomis tarsi niekuo dėtomis įmonėmis, investuojama į žiniasklaidos priemones Lietuvoje, jos remiamos finansiškai ir taip daroma įtaka jų turiniui?
– Informacinis karas visada vykdomas nepastebimai. Jeigu mes jį pastebime – tai jau reiškia, jog jis nėra toks efektyvus, kaip norėjo jo iniciatoriai. Kalbant apie galimą poveikio žiniasklaidos priemonėms atvejį, galėčiau paminėti vieną akivaizdų pavyzdį. 2014 metais Baltijos valstybėse pradėjo veikti naujas informacinis tinklalapis rusų kalba „Baltnews“. Iš pat pradžių buvo įtariama, jog ši žiniasklaidos priemonė yra susijusi su Kremliumi, tačiau žmonės, kurie vadovavo šiam informaciniam tinklui Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje teigė, jog tinklalapis priklauso privatiems investuotojams iš Olandijos. Tik prieš kelis metus latvių tiriamosios žurnalistikos centras „Re: Baltica“ išsiaiškino, jog „Baltnews“ per tarpininkus priklauso rusų valstybinei informacinei agentūrai „Rossija Segodnia“, tai pačiai, kuri yra ir propagandinio tinklalapio „Sputnik“ šeimininkė. Beje, po to, kai buvo paskelbti tyrimo rezultatai, informacija apie tikrąjį šios žiniasklaidos priemonės šeimininkę atsirado ir pačiame „Baltnews“ tinklalapyje.
– Esame priklausomi nuo informacijos. Tai – klastingesnis ginklas už karinę techniką, nes jo naudojimą ir juo labiau poveikį pajusti galime ne iš karto. Kokie subtilesni, galbūt sunkiau pastebimi, informacinio karo požymiai?
– Kaip ir minėjau, informaciniai karai vyksta nepastebimai, jie yra grindžiami užslėptu poveikiu ir manipuliacija. Jų vykdytojai siekia apgauti mus, apeiti mūsų kritinio mąstymo šarvus, suformuoti tam tikrą pasaulio paveikslą ar priversti abejoti tam tikrais dalykais.
Šiandien gana plačiai kalbama apie vadinamuosius internetinius trolius – žmones, kurie už mokestį kuria tam tikrą turinį skirtingose internetinėse platformose, siekdami pateikti tą informaciją kaip „paprastų žmonių“ nuomonę ar poziciją. Tokiems tikslams kartais naudojamos ir specialios programos – botai. Šios programos gali pagal nustatytą algoritmą generuoti ir publikuoti tekstus socialiniuose tinkluose ar komentaruose prie žiniasklaidos tekstų. Kitaip sakant, skaitydami ką nors internete – ypač kai kalba eina apie tinklaraščių ar socialinių tinklų įrašus ar anoniminius komentarus – mes negalime būti tikri, ar tai parašė realus žmogus, ar apmokėtas komentatorius, ar net kompiuterinė programa. Yra tam tikri būdai nustatyti trolius ir botus, bet labai dažnai mums lieka tik abejoti ir įtarinėti. Tokie aspektai irgi gali būti įvardijami kaip informacinio karo požymiai, ir juos tikrai būna sunku pastebėti ar identifikuoti.
– Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Jolanta RAČAITĖ

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina ...
  • Geranoriškas, patarimų negailėjęs kolega

    2016-09-26
    Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai ...
  • „Esu čia, gimtine“

    2016-09-26
    Česlova JAKŠTYTĖ – poetė, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoja, surengusi nemažai literatūros vakarų, skirtų ne tik savo, bet ir kitų iškilių meno žmonių kūrybai pristatyti: Muzikų, o vaizdžiau tariant – šios srities menininkų miške, Maestro Kazimieras Knoras buvo aukštas, tvirtas ir daugiašakis medis. Daug metų reikliai ir oriai muzikos meno paslapčių mokė jaunimą, reiškėsi kaip solistas, turintis pavydėtinai gražų balsą, buvo puikus chorvedys. Turėjo ir ryškų kompozitoriaus – melodisto talentą. Kadangi kūrė ne tik instrumentinę muziką, bet ir giesmes, balades, įvairaus žanro dainas, Maestro tekstų kūrybai ieškojo ir tarp vietos literatų – taip teko susipažinti ir mums. Iš šių dienų žvelgiant – ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.