renkame


 

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 



 

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Ką byloja varpo dūžiai iš Kalvarijos bokštų (Kultūra – istorijos kontekste)

Kalvarija – pasienio miestelis, kitados įsikūręs kaip Triobiai didžiųjų Suvalkijos girių pakraštyje, prie tilto per Šešupę. Ypač miestelio raida paspartėjo, nutiesus XIX a. pirmoje pusėje pašto traktą Sankt Peterburgas–Varšuva. Kalvarijoje buvo pastatyta pirmosios klasės arklių keitimo ir keleivių poilsio stotis – jos pastatai išlikę iki šiol. Linksmai traktu riedėdavo keleiviniai diližanai, polankinių varpelių tilindžiavimu reikalaudami atlaisvinti kelią. O jų garsams atitardavo pakelių bažnyčių varpų dūžiai, kurie pagal senovinę tradiciją tris kartus per dieną kviesdavo „Viešpaties angelo“ maldai, primindami keleiviams, kad šiame krašte vyrauja katalikiškos tradicijos.

Į dangų stiebiasi Kalvarijos bažnyčios bokštai... …Varpo dūžiai, ataidintys iš bažnyčios bokštų – tai tarytum Dievo balsas žmonėms. Varpų garsai ženklina sakralųjį laiką, kreipiantį mintis nuo kasdienybės link amžinybės. Varpais taip pat skelbiami svarbūs bendruomenės įvykiai: didžiosios bažnytinės šventės, šventikų ingresai, parapijiečių vestuvės. Laidotuvių metu jie aidi tarsi palydos žingsniai, monotoniškai ir graudžiai iškilmingai: dūšia – dangun, kūnas – žemėn… Netikėtai pasigirsdavo nerimastingi varpo dūžiai priešų užpuolimo, gaisro, kitų nelaimių metu. Viduramžiais plito tikėjimai, kad varpo garsai gelbsti sielas iš skaistyklos, nubaido piktąsias dvasias, nukreipia šalin audras ir kitas gamtos stichijas, sustabdo netgi ligų, epidemijų plitimą. Istoriografiniai šaltiniai mini apie seną tradiciją po varpais duoti priesaiką ar sutvirtinti sandorį. Netgi vagystę būdavo galima pagarsinti varpams skambant. Tautosakos kūriniuose – legendose ir padavimuose – varpo garsai ataidi iš paslaptingų miestų, nugrimzdusių į piliakalnių gelmes ar ežerų dugną. Varpams suteikiami šventųjų vardai; prieš įkeliant į bokštus, jie būdavo pakrikštijami. Todėl ir varpo dalys įvardijamos kaip žmogaus: varpas turi viršugalvį, ausis, pečius, liemenį, liežuvį.
Varpas yra didelė kultūros paveldo vertybė, paminklas ir dailės, ir technologijos istorijai. Be to, jie yra ir istorinės atminties ženklai. Šiuo požiūriu objektas itin informatyvus: būdavo įprasta liejant įrašyti gamybos metus, meistro vardą, liejyklos vietą, parapijos pavadinimą ir, žinoma, fundatorius. Svarbūs yra ne tik liedinti savajame krašte, bet ir atvežtiniai, pagaminti pagal užsakymus varpai, nes teikia žinių apie prekybinius, ekonominius, konfesinius krašto ryšius. Liejininkystė – labai sudėtingas amatas, todėl ir respektabilus; jo meistrai – krašte gerbiamos asmenybės…
Graži klasicistinė dvibokštė Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčia Kalvarijoje išstatyta 1840 m. Ją suprojektavo italų architektas Henrikas Markonis (1792–1863), nuo 1822 m. dirbęs Lenkijos Kongreso karalystėje. Pasak parapijiečių, Kalvarijos bažnyčia turėjusi tokį varpą, kurio dūžiai būdavo girdimi net už 15 kilometrų. Tačiau varpas buvo okupantų pagrobtas, ir į savąją šventovė nebesugrįžo. Šiandien, pakilus siaurais laipteliais į kairįjį bokštą, galima apžiūrėti kitus du įdomius varpus. Didesnysis, kurio skersmuo 66 cm, bendras aukštis 69 cm, liemeniu – 45 cm, yra meistriškas gaminys, skirtas būtent Kalvarijos bažnyčiai. Įrašas ant varpo liemens skelbia: „TYTUŁ S. PRANCISZKA“ (lenkiškai: „Vardu šv. Pranciška“). Ant kito jo šono – Nukryžiuotąjį viduramžiška stilistika vaizduojantis reljefas. Ornamentu padabintoje 3,5 cm pločio juostoje įrašas lenkų kalba: („Šiandien išgirdę jo balsą, neužgniaužkite savo širdies“; tai Psalmių knygos citata). Augalinio ornamento plotis – 6,5 cm; jį sudaro liaunos šakelės, susisukančios ties galais į stambias voliutas, o šakelių stiebai sueina į palmetes. Varpo puošybai pirmą kartą panaudotas šis ornamentas tapo tradiciniu, tarsi liejyklos firminiu ženklu. Ant graižo, kurio plotis 9 cm, 1,7 cm aukščio raidėmis išlieti meistro ir užsakovo vardai. Išvertus iš lenkų: „Kun. diakono Pranciškaus Butrimavičiaus, Kalvarijos klebono rūpesčiu ir lėšomis 1838 m. Vyg-riuose išliejo Aleksandras Rimaševskis“. Varpo liežuvis – iš kaltinės geležies, jo ilgis – 52 cm, mušimo bumbulo diametras – 10 cm.
A. Rimaševskio varpus nuo kitų nesunku atskirti bei atpažinti iš griežtesnės, tarsi laužytos profilio linijos – net ir neskaitant įrašų. Įdomu pažymėti, kad meistras A. Rimaševskis save laikė lietuviu ar bent savo kilmę siejo su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Lietuvoje jo nulietą 1831 m. varpą turi Barzdų bažnyčia, dar vienas jo 1844 m. gaminys saugomas Višakio Rūdos klebonijoje. Darbuotasi meistro ne tik Vygriuose – ir Železnikų kaime netoli Vengruvo, Mazovijos vaivadijoje. Ten buvusi liejykla po jo mirties 1846 m. atiteko Antonui Vlodkovskiui, savo gaminių puošybai naudojusiam tą patį augalinį ornamentą. Pameistriu Vengruve dirbęs Jokūbas Kruševskis po I pasaulinio karo pratęsė garsios liejyklos darbą. Pasakojama, tik mirties valandą meistras perdavęs svarbiausias liejybos paslaptis įpėdiniui.
Šiandien Kruševskių giminės jau ketvirtoji karta lieja varpus Vengruve, firmoje „Odlewnia braci Kruszewskich“.
Antrasis bažnyčios varpas – iš Kalvarijos evangelikų liuteronų maldos namų, pastatytų 1838 m. šalia arklių pašto pastatų. Toji šventovė pokariu buvo uždaryta. Varpo matmenys tokie: skersmuo 54 cm, bendras aukštis 42 cm, liemeniu – 40 cm. Ant jo šono memorialinis įrašas vokiečių kalba. Išvardintos pavardės – tai evangelikų liuteronų bažnyčios Kalvarijoje pastorius ir parapijonis, varpo donatoriai, tokiu būdu įsiamžinę miestelio istorijoje. Ant kito šono užrašas vokiškai, išvertus: „Garbė Dievui aukštybėje. Kalvarija, 1931 m.“ Varpas neturi „ausų“, tvirtinamas keturiais varžtais. Jo liežuvis yra 43 cm ilgio, mušimo bumbulo diametras – 9 cm. Varpo vidinėje pusėje gamintojo įrašas lenkiškai: („Varpų liejykla Rionsalyje, Vestfalijoje“). Šios nedidelės Vokietijos dirbtuvės, valdomos brolių Langmanų, specializavosi signalinių varpų laivams ir geležinkelio stotims gamyboje. Įkurtos 1913 m., dirbtuvės veikė iki 1937 m., kai neteko žaliavų, naudojamų karo pramonėje, tiekimo. Didesni varpai Rionsalyje lieti labai retai, tad Kalvarijos varpas – tikra retenybė.
Mūsų bažnyčių varpai dažniausiai yra girdimi, bet nematomi. Tenka tik apgailestauti, kad įkelti į bokštą jie tampa neprieinami nei parapijonims, nei kitiems bažnyčios lankytojams. Retai kur pateikiama ir žinių apie šias kultūros paveldo įdomybes. Kitaip yra Vakarų Europos šalyse, kur varpais didžiuojamasi, juos stengiamasi parodyti visuomenei. O senoviniai, nebenaudojami ar sužaloti, varpai eksponuojami kaip didelė istorinė vertybė.
Profesorius Libertas KLIMKA
Autoriaus nuotrauka

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...