Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Šnipinėjimas – grėsmė nacionaliniam saugumui (Interviu su ekspertu)

Lietuvos geopolitinė padėtis – sudėtinga. Iš Vakarų pusės prie mūsų glaudžiasi Kaliningrado sritis, priklausanti Rusijai. Šaliai, kuri Lietuvos istorijoje paliko skaudžius pėdsakus. Kaimynas iš Rytų – Baltarusija. Iš pirmo žvilgsnio, nepavojinga, nieko blogo mums nepadariusi valstybė, tačiau žinant, kokius glaudžius santykius ji palaiko su Rusija, valstybės artumas nedžiugina. Pagrindo nerimauti dėl šių kaimynių tikrai yra. Lietuvos žvalgybos tarnybos grėsmių vertinimuose metai iš metų pažymi, kad minėtų valstybių žvalgybų tarnybos atlieka šnipinėjimo operacijas prieš mūsų šalį, tokiu būdu keldamos grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Aišku, kad šnipinėjimo tikslas – sužinoti apie mūsų šalį kuo daugiau informacijos, ypač tos, kuri – slapta. Interesas, tikėtina, pagrįstas ne taikiais ketinimais. Todėl budrūs turėtumėme būti visi: ir tiesiogiai dirbantys su slaptais duomenimis, ir apie juos nenutuokiantys Lietuvos piliečiai.
Apie priešiškų Lietuvai valstybių saugumo tarnybų šnipinėjimo metodus ir specifiką pasakoja Valstybės saugumo departamento (VSD) Strateginės komunikacijos vadovė, žvalgybos pareigūnė Aurelija KATKUVIENĖ.

Diplomatinė priedanga – patogus būdas rinkti informaciją
 Valstybės saugumo departamento Strateginės komunikacijos vadovė, žvalgybos pareigūnė Aurelija Katkuvienė pastebi, kad Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos itin domisi visais žvalgybinių galimybių turinčiais Lietuvos piliečiais. Ypač politikais, teisėsaugos pareigūnais, kariškiais, verslininkais, žurnalistais, kurie turi giminių Rusijoje ir Baltarusijoje ar jose lankosi dėl kitų priežasčių. Tokie asmenys, įvertinus jų žvalgybines galimybes, palankumą, silpnybes ir priklausomybę nuo Rusijos ar Baltarusijos, tampa verbavimo taikiniais.Lietuvos žvalgybai žinoma, kad priešišką veiklą mūsų šalyje vykdo šešios Rusijos ir Baltarusijos bei dvi Kinijos tarnybos. Rusijai atstovauja Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba (SVR), Rusijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo Vyriausioji žvalgybos valdyba (GRU) ir Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB). Baltarusijai – Baltarusijos valstybės saugumo komitetas (KGB), Baltarusijos GRU ir Baltarusijos valstybinio pasienio komitetas (VPK). Kinijai – Valstybės saugumo ministerija ir Karinės žvalgybos direktoratas.
Nustatyta, kad žvalgybą Lietuvoje jos atlieka keliais būdais. Vienas dažniausiai naudojamų – dip-lomatinė priedanga.
– Diplomatai (pareigūnai, vyriausybių įgalioti palaikyti santykius ir vesti derybas su užsienio valstybėmis – aut. past.) yra saugomi Vienos konvencijos – turi neliečiamybę, taigi gali laisvai rinkti informaciją. Iš Rusijos, Baltarusijos ir Kinijos į mūsų šalį atsiųsti žvalgybos pareigūnai su diplomatine priedanga gali nevaržomi vaikščioti, dalyvauti renginiuose, prašyti suteikti jiems tam tikrus duomenis. Vadinasi, šnipinėti labai patogu, – paaiškina A. Katkuvienė.

Užduotis atlieka per taikinius
Žvalgybos metodui su diplomatine priedanga susilpnėjus arba ieškant alternatyvių, papildomų būdų rinkti informaciją, priešiškos Lietuvai žvalgybos ir saugumo tarnybos imasi ir kitų šnipinėjimo bei verbavimo metodų.
Pavyzdžiui, gauti ir rinkti informaciją rūpimais klausimais į šalį atsiunčiami neva verslininkai, žurnalistai, turistai, visuomeninių organizacijų atstovai. Anot A. Katkuvienės, šis būdas rinkti informaciją sudėtingesnis, reikalauja daugiau pastangų nei duomenų rinkimas su diplomatine priedanga. Be to, šiuo atveju galioja baudžiamasis kodeksas, taigi asmenims gali būti taikoma atsakomybė.
Svarbu paminėti, kad asmenys, su civiline priedanga, prieš atvykdami į šalį rinkti jiems reikalingų duomenų, operacijas kruopščiai planuoja. A. Katkuvienė sako, kad turėdami užduotį, tikslą gauti kažkokią informaciją, žvalgai pirmiausia išsirenka taikinius, per kuriuos ketina veikti, kitaip sakant, kuriuos ketina verbuoti. Anot jos, tapti taikiniu gali bet kas – pilietis, organizacija, institucija.
– Žinant taikinį, prieš kurį planuojama pradėti verbavimo operaciją, renkama informacija tolimesniems etapams. Pradedama nuo atvirųjų šaltinių žvalgybos (OSINT). Tai yra „Google“, įvairiose socialinių tinklų platformose pateikiama informacija. Pakanka žinoti žmogaus vardą ir pavardę, suvesti juos į paieškos sistemas, kad išsiaiškintum, su kuo jis bendrauja, koks yra jo charakteris, psichologinis portretas, kokie pomėgiai, hobiai, koks šeimyninis statusas. Visus šiuos duomenis apie save atskleidžiame patys, pildydami socialinių tinklų anketas, – perspėja VSD Strateginės komunikacijos vadovė.

Duomenis renka ir klausydamiesi pokalbių
Anot A. Katkuvienės, yra dar vienas, sudėtingesnis, tačiau taip pat įmanomas ir naudojamas informacijos rinkimo būdas, vadinamas SIGINT – signalų žvalgyba. Paprasčiau tariant, pokalbių pasiklausymas ir kiti techniniai sprendimai. Bandydama vaizdžiai paaiškinti, kad tokie procesai realybėje vyksta, ji retoriškai klausia, kodėl Vakarų valstybių ambasadų ir Rusijos ambasados Vilniuje stogai skiriasi? „Pažiūrėkite į ambasados, esančios Latvių gatvėje Vilniuje, stogą – pamatysite daug antenų. Kaip manote, ką tos antenos reiškia? Tikėtina, kad jos reikalingos tikrai ne televizijos transliavimo kokybei užtikrinti“, – samprotavo ji.

Svarbiausia – ne laikas, o užduotis
Kairėje Didžiosios Britanijos ambasada Vilniuje, dešinėje – Rusijos ambasados pastato stogas. Pasvarstykite patys, ką gali reikšti toks didelis antenų kiekis ant pastato, kuriame įsikūrusi Rusijos diplomatinė atstovybė.Kai žvalgybų tarnybos išsirenka taikinį, per kurį ketina atlikti užduotį, ir turi apie jį pakankamai informacijos, planuojama kita operacijos dalis – kontaktas. Anot A. Katkuvienės, kontakto tikslas – prieiti prie taikinio taip, kad jam atrodytų, jog iniciatyvą susitikti žvilgsniams ar pasisveikinti parodė jis, o ne žvalgas.
– Variantų ir būdų kaip prieiti prie žmogaus gali būti daug. Pavyzdžiui, tarnybos išsiaiškino, jog taikinys mėgsta sportuoti ir žino, kokiame, kokiu laiku sporto klube lankosi. Tikėtina, kad žvalgas užsirašys į tą patį sporto klubą ir lankysis ten tada, kada lankosi taikinys. Žvalgas prie taikinio iš karto neis. Gali būti, kad tą patį sporto klubą jam lankyti teks metus ar dvejus. Jis dirbs tol, kol sulauks momento, kai taikinys pats pasisveikins, nusišypsos. Tikslas yra užduotis, ne laikas, – paaiškina žvalgybos pareigūnė.

Žaidžia žmogiškomis silpnybėmis
Įvykus kontaktui, susipažinus su taikiniu, įgavus šiokį tokį jo pasitikėjimą, dažniausiai imamasi įtraukimo proceso arba, kitaip tariant, bandoma susidraugauti. A. Katkuvienė sako, kad įtraukimo periodu žaidžiama žmogiškomis silpnybėmis. Galbūt taikiniui reikia pripažinimo, pagyrimo, galbūt jis yra nusivylęs. Anot pareigūnės, prie tokių žmonių prieiti labai paprasta. Ji pastebi, kad tokiomis aplinkybėmis žvalgas taikiniui bando įkvėpti pasitikėjimą, jis gali sakyti, kad taikinys labai gerai dirba, paaiškindamas, kad ir jis vykdo veiklą panašioje srityje. Šiuo momentu atsiranda ir paslaugų prašymai.
− Viskas prasideda nuo labai nekaltų dalykų. Gali būti prašoma atskleisti net ne slaptą informaciją – pasakyti nuomonę vienu ar kitu klausimu, atskleisti, kas ir su kuo darbovietėje bendrauja. Taip pat gali atsirasti mažos dovanėlės, finansiniai atlygiai. Kartais nereikia net jų, nes žmogus labai sociali būtybė. Gali pakakti pagyrimo, įvertinimo. Procesui įsivažiavus, žvalgo godumui augant, taikinio pradedama prašyti atskleisti informaciją, kurios jis neturėtų atskleisti. Pavyzdžiui, duomenų ir skaičių iš darbo aplinkos ar informacijos apie karinius duomenis, – paaiškina specialistė.

Nepasiduoti spaudimui ir įtakai
„Pasitikėjimo linija“ per metus gauna apie 1 tūkst. pranešimų iš pilietiškų ir neabejingų Lietuvos žmonių, kuriems rūpi valstybės saugumas. A. Katkuvienė sako, piliečių gyvenime pasitaikę įtartini atvejai gali suteikti vertingos, svarbios informacijos, todėl kiekvienas kreipimasis yra reikšmingas.Gerai, jei taikinys supranta, kad netikėta draugystė vystosi ne taip, kaip turėtų, ir praneša apie tai atitinkamoms tarnybos. Prasčiau situacija susiklosto, kai draugystė užsitęsia. Atėjus tinkamam momentui, viskas pasikeičia iš esmės. Paaiškėja, kad draugas visai nėra draugas – baigiasi malonūs pokalbiai, šypsenos. Liepiama gauti konkrečią informaciją, pristatyti ją sutartu laiku. Anot R. Katkuvienės, čia įvyksta užverbavimas.
– Iš esmės, žmogus nėra verčiamas rinkti ir teikti informaciją – sprendimą, kaip elgtis priima jis pats. Žinoma, gali atsirasti šantažas, spaudimas, gali būti siūlomas atlygis už informacijos rinkimą. Tačiau taikinys puikiai supras, kas vyksta. Pajutus, kad reikalai klostosi prastai, užuot pasidavus spaudimui ar susižavėjus atlygiu, reikėtų kreiptis į Valstybės saugumo departamentą. Būdų su mumis susisiekti yra įvairių: apie situaciją pranešti galima el. paštu pranešk@vasd.lt, skambinti 24 valandas per parą veikiančiu telefonu 8 700 70007, vadinama „Pasitikėjimo linija“. Klaidingai manoma, kad įvykdžius vieną, antrą prašymą, žvalgas atstos. Ne, bus klimpstama vis giliau. Kuo anksčiau apie tai sužinos žvalgybos tarnybos, tuo geriau. Priešingu atveju informaciją renkančiam ir perduodančiam asmeniui gali grėsti baudžiamoji atsakomybė, – perspėja A. Katkuvienė.

Į žvalgų akiratį gali pakliūti bet kas
Paklausus A. Katkuvienės, kokie asmenys dažniausiai papuola į priešiškų Lietuvai žvalgybų akiratį, ji sakė, kad vienareikšmiško atsakymo pateikti negalinti. Tačiau, anot jos, įdomiausi tie asmenys, kurie dirba su slapta, valstybinės reikšmės informacija. „Tikėtina, kad žvalgų dėmesį pirmiau patrauks aplink svarbų asmenį esantys žmonės: patarėjai, konsultantai, vadybininkai. Jie gali būti naudingi bandant gauti svarbią informaciją“, – paaiškina.
Žvalgams vertingi gali pasirodyti ir eiliniai, iš pažiūros nieko neypatingi asmenys: studentai, pensininkai, darbininkai,valstybės tarnautojai, verslininkai. VSD atstovė sako, kad sunku pasakyti kuo kiekvienas jų galėtų būti vertingas – viskas priklauso nuo priešiškų žvalgybos tarnybų tikslų. „Pavyzdžiui, darbininkai, valstybės tarnautojai gali būti naudingi siekiant rinkti informaciją, žurnalistai – platinti propagandą. Pensininkai, ypač tie, kurie sovietinius laikus prisimena su nostalgija, gali būti parankūs skleidžiant melagingas, tačiau priešiškoms šalims naudingas žinias apie ideologiją. Niekada negali žinoti, kas sudomins tarnybas, todėl svarbu saugoti savo duomenis, būti akyliems ir aplinką vertinti kritiškai, – perspėja A. Katkuvienė.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Gal čia likimas kiekvienam parašo…“

    2016-08-29„Gal čia likimas kiekvienam parašo...“
    Be muzikos, dainos Laimutė Vilčinskienė neįsivaizdavo savo gyvenimo. Kai labai trokšti – tai ir pasieki.Besišnekučiuojant apie tai, kaip žmogus atsiduria toje ar kitoje vietoje, kokiu keliu (ar šunkeliu) pasuka, kas valdo jo mintį ir norus ir dar apie daug kitų dalykų, šiuos žodžius ištarė Plutiškių kultūros namus antraisiais savo namais vadinanti Laimutė Vilčinskienė. Kultūrinio darbo organizatorė, „Vabalkšnės“ folkloro ansamblio vadovė, Kazlų Rūdos kultūros cent­ro kapelos „Rudnia“ dalyvė – ir viena iš giedotojų. Nežinia, kaip būtų susiklostęs jos gyvenimas ir darbai, kur skambėtų jos balsas, jei prieš keletą dešimtmečių kai kurie dalykai būtų susidėlioję kitaip. Jei būtų buvę lemta išsipildyti svajonei ...
  • Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis…

    2016-08-29Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis...
    Tradicija palydėti mirusįjį su giesmėmis, muzika, skambant varpams labai sena. Kai kuriose tautose tai mušamieji, kitur – pučiamieji instrumentai, matome ir ritualinių šokių, ir, mūsų supratimu, kitų, visai negedulingų, papročių. Kiekviename krašte ar žemyne šie dalykai šimtmečių ar net tūkstant­mečių senumo ir tai vertinama kaip nematerialusis kultūros paveldas. Faktų apie giedojimo tradicijas Suvalkijoje aptikti buvo sunku: etnologų labiau užfiksuoti, nagrinėti dzūkų ar žemaičių papročiai. Nemažą darbą šia tema yra parengusi Šunskų laisvalaikio salės kultūrinio darbo organizatorė Eglė Alenskaitė: ji ne tik nagrinėja savo krašto tradicijas, bet ir pati dalyvauja giedant tradicinį rožinį… Pastaruoju metu apsižiūrėta, kad kartu su tradiciškai giedančiais, senąsias ...
  • „Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime…“

    2016-08-29„Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime...“
    Taip sakė visi: ir Romualdas Večerskas, ir drauge su juo giedantys Onutė ir Leonas Janušauskai, dažnai prie jų prisidedanti Rasa Kalinauskienė – jauniausia iš visų ir, žinoma, ilgametė kultūros darbuotoja, folkloro ansamblio vadovė Laimutė Vilčinskienė. Tai ir yra ta grupelė, tradiciškai giedanti Plutiškių krašto Švč. Jėzaus širdies rožančių, litaniją ir šermenines giesmes. Visi šie žmonės nuoširdžiai dalyvauja ir „Vabalkšnės“ ansamblio veik­loje, o giedojimas, išreiškiantis pagarbą Anapilin iškeliaujančiam bei atsisveikinimą su juo, visiems pažįstamas, nes atėjęs iš vaikystės, iš šeimų – iš ten atsinešto gilaus, nesuvaidinto tikėjimo. „Mūsų giesmės yra tikra malda, o dabar per šermenis giesmėje dažnai viską nustelbia melodijos, ...
  • Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese…“

    2016-08-29Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese...“
    (Plutiškių krašto šermenų giesmės – išskirtinis reiškinys puoselėjant nematerialųjį paveldą) Kazlų Rūdos savivaldybės kultūros centre keletą metų vyko projektas „Etnokultūros versmės“: jo rezultatas – ne tik jau gerai žinomų, ne vienerius metus viešumoje pasirodančių pavienių muzikantų, dainininkų, pasakorių, etnografinių ansamblių bei tautodailininkų koncertai ir parodos, bet ir nauji atradimai. Jie organizatoriams buvo itin malonūs. Išryškėjo nemažai unikalų paveldą (senąsias, dar iš senelių išmoktas dainas, senųjų kaimo muzikantų melodijas, išskirtinį atlikimo būdą) iš atminties lobynų prikėlusių ir jį puoselėjančių naujų žmonių. O vienoje tokių švenčių Plutiškių kultūros namų folkloro ansamblis „Vabalkšnė“ nustebino šį kolektyvą gerai žinančius ir mėgstančius kraštiečius. Grupelė jo narių ...
  • Priešmokyklinis ugdymas – kad vaikai mokyklose jaustųsi drąsiai

    2016-08-29
    Rugsėjo 1-ąją visi šešiamečiai susirinks į priešmokyklines grupes darželiuose ir mokyklose. Šiemet priešmokyklinis ugdymas tapo privalomas visiems vaikams, kuriems liko metai iki mokyklos. Jau praėjusiais metais priešmokyklines grupes lankė beveik 98 proc. šešiamečių. Specialistai pabrėžia, kad prieš pirmąją klasę vaikams svarbiausia – ne išmokti rašyti ar skaityti, bet pasirengti psichologiškai. Būsimiesiems mokinukams svarbu įprasti būti kolektyve kartu su bendraamžiais ir suaugusiais, išmokti klausytis ir išgirsti, išreikšti savo nuomonę, sutarti su kitais. Tyrimais įrodyta, kad prieš mokyklą grupes lankę vaikai vėliau pasiekia geresnių rezultatų. Sėkmingas  startas visiems Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Laima Jankauskienė sako, kad privalomas priešmokyklinis ugdymas ...
  • Nuo rugsėjo 1 d. – papildomos lėšos mokytojų algoms didinti

    2016-08-22
    Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų algoms didinti papildomai skyrė 8 mln. eurų. „Radome lėšų pagerinti mažiausiai uždirbančių mokytojų padėtį. Iki šiol visų pedagogų atlyginimai buvo skaičiuojami pagal tris skirtingus koeficientus: minimalų, vidutinį ir maksimalų. Nuo rugsėjo 1 d., skyrus papildomų lėšų, minimalių koeficientų neliks, visi bus pakelti bent iki vidurkio. Pokytį pajus tie pedagogai, kurių algos iki šiol buvo skaičiuojamos pagal mažesnį nei vidutinį koeficientą“, – sako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. Minimalūs koeficientai didės ne tik mokytojams, bet ir auklėtojams, priešmokyklinio ugdymo pedagogams, specialiesiems pedagogams, socialiniams darbuotojams, švietimo įstaigose ir psichologinėse pedagoginėse tarnybose dirbantiems psichologams, specialiesiems ir socialiniams pedagogams. Skaičiuojama, kad ...
  • Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje

    2016-08-16Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje
    Marijampolės apylinkėse, be „Gegnės“ ir Onos Miliauskienės, yra ir daugiau žmonių, puoselėjančių mėgėjiško teatro tradicijas. „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkė Daiva Krampienė – viena iš jų. Moteris yra baigusi režisūros studijas, tačiau šiuo metu dirba su tuo visai nesusijusį darbą. Vis dėlto noras kurti niekur nedingęs, todėl kūrybines idėjas Daiva Krampienė realizuoja pačios suburtame „Sūduvos“ bendruomenės teatre. Teatro grupę subūrė noras kurti Daiva Krampienė atlieka ne tik „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkės pareigas, ji taip pat dirba kasdienį darbą, kuris ne visai susijęs su jos išsilavinimu. Kadaise darbas pagal įgytą režisierės specialybę jai patiko, tačiau aplinkybės pasisuko taip, kad teko palikti režisūrą. Nors režisierės pareigų teko ...
  • Kai svajonės tampa realybe

    2016-08-16Kai svajonės tampa realybe
    „Titnago“ teatras užaugino ne vieną žmogų, asmenybę, aktorių. Reimundas Tyras – vienas iš „Titnago“ auklėtinių, kuris visada pasižymėjo išskirtine iškalba, charakteriu, charizma ir noru vaidinti bei kurti. Daugybę metų R. Tyras „Titnage“ praleido kaip aktorius, tačiau, sako, visada norėdavęs pabuvoti režisieriaus vietoje. Kai tikrai labai kažko norisi, tie norai ima ir išsipildo – šiuo metu apie Reimundą Tyrą reikia kalbėti kaip apie Jungėnų kaimo teatro įkūrėją, vadovą bei režisierių. Vaidindamas svajojo režisuoti R. Tyras pasakojo, kad „Titnage“ vaidinti pradėjo vos tik jam įsikūrus. Jis visada išklausydavo režisieriaus mintis, sumanymus ir mielai juos vykdydavo, tačiau paties galvoje visada sukdavosi visai kitoks spektaklio vaizdas. ...
  • Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo

    2016-08-16Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo
    „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje, tačiau klojimo, liaudies teatro, tradicijas jau daugybę metų puoselėja ir Kalvarijos krašto teatras. Tai, kad teatro idėja šiandien nėra pamiršta ir vis dar reikalinga Kalvarijos kraštui, įrodo 31 metus skaičiuojantis Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“. Klojimo teatro ištakos Suvalkijoje – Kalvarijos krašte Kalvarijos teatro ištakos – lietuviškųjų vakarų dainos ir vaidinimai. Suvalkijoje lietuviškiems vakarams plisti sąlygos buvo palankesnės nei kituose kraštuose – Marijampolėje įsikūrusios gimnazijos dėka čia buvo didesnis išsilavinusių žmonių skaičius, todėl buvo aktyvi kultūrinė, knygnešių veikla. Pirmasis lietuviškas vakaras Suvalkijoje buvo surengtas spektaklio pavidalu būtent prie Kalvarijos gyvenančio ūkininko troboje. Iki Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais teatro ...
  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...
  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos ...