Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal išgales vieni tenkinosi kukliais katalogais, kiti sudarė ir išleido solidžius albumus, o juos sudarinėjo, objektus fotografavo, medžiagą rinko daugiausia kultūros žmonės. Mūsų krašte tokių leidinių irgi yra ne vienas – kiekviena savivaldybė yra užfiksavusi dabarties meistrų darbus ir praeities palikimą. 2006 metais išleista solidi (270 psl.) knyga „Kalvarijos krašto kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai, koplytėlės“. Įžanginį žodį parašė istorikas Alvydas Totoris. Leidinyje ne ...

Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių atminimas – „išsivaikščiojo“ plačiai po Suvalkiją, po Lietuvą – ir po pasaulį. Paties A. Sakalausko didieji darbai (jų priskaičiuojama keletas šimtų) pasiekė ne tik įvairias Europos šalis, bet ir Japoniją… Beje, prieš keletą metų kalbintas jis yra minėjęs, kad japonams didelį įspūdį padarė mūsų mažoji sakralinė architektūra, ypač koplytstulpiai, stogastulpiai, nes kitur tokių praeitimi alsuojančių, harmoningų dalykų jau seniai nebėra. Pats ...

2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. (Iš „Vikipedijos“)   „Dideliam darbui – tiktai žiemos medis…“ Klemensą Kvainauską dabar Marijampolėje ir Suvalkijoje (o ir pačiame Vilniuje) pažįsta daug kas. Mugėse ar panašiuose subuvimuose ieško meistro, kad pažiūrėtų, ką naujo šį kartą siūlo išradingas medžio drožėjas: gal patogų šeimininkei medinį šaukštą ar kitą rakandą, gal dailiai inkrustuotą dėžutę (paskui paaiškėja, kad pati gamta medieną išmargino, o tas medis – dekoratyvusis žagrenis), ...

Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai įkandami, bet kartu ir žavūs. Be to, jie buvo surinkti Suvalkijoje, kapsų šnektos teritorijoje, o kadangi „Sūduonia“ dainavo kapsų šnekta, V. Šlekio kūriniai ansambliui labai tiko. Į „Sūduonios“ repertuarą vadovas vis dažniau įtraukdavo V. Šlekio kūrinių, tačiau jų nebuvo tiek, kiek galbūt norėjosi. Bandydamas išsiaiškinti, kur tie kūriniai slepiasi, J. Vylius pradėjo išsamiau domėtis V. Šlekio asmenybe. Marijampolės kraštotyros muziejus, ...

Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas klausant reikia galvoti, nuolat skaityti, aiškintis prasmę. Be to, Šlekio dainos yra brandžios, joms yra daugiau nei 200 metų. O tai dainai suteikia papildomos vertės. Tuo tarpu Adelės Kazlauskienės dainos yra truputį kito laikmečio, tačiau lygiai taip pat vertingos ir prasmingos, todėl jas visuomet malonu dainuoti“, – kalbėjo „Sūduonios“ atlikėjai, prisipažindami, kad jiems ilgai tekdavo galvą pasukti, iš kur repertuarui ...

  Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. sukilimo buvo įvestas ir spaudos draudimas, uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis. Tiesa, tuo pačiu metu pradėjo ryškėti ir pirmieji lietuvių tautinio atgimimo ženklai, o Simonas Daukantas suformavo naują tautiškumo supratimą ir kaip esminį tautos egzistavimo požymį išskyrė kalbą. Bent šiek tiek išsilavinę ir raštingi lietuviai puikiai suprato, kad tokia filosofija teisinga, ir jei nebus išsaugota kalba, lietuvių tautos apskritai nebeliks. Tad ...

Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio dirbinių, bet išlaikyti simetriją sunku“. Vienodų piešinių nėra ir A. Matulevičiaus kūryboje. – Vieną pusę kūrinio darau šiltą, kitą – šešėlinę – kitokią, šaltesnę. Vienoje pusėje gyvybės medis su paukšteliais, simbolizuojantis pavasarį, vasarą, kitoje – žiema su eglės šakelėmis. Man taip gražu, be to, nusibosta vis tą patį piešti. Kartais žinau iš karto, kaip dekoruosiu, o kitą kartą tiesiog improvizuoju. Išeina lyg ...

Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš plastilino, paskui stebėdama keramiko vyro darbą pabandė perprasti ir molį. – Oi, nelengva buvo! Ypač pradžiamokslis, kai mokiausi tik rutuliukus susukti. Niekaip nepavykdavo kiekvienos rankos pirštais po kelis iškart padaryti. Paskui gavau užduotį prigaminti paršelių, tų metų simbolių. Tokių gražių kelias dešimtis prilipdžiau, bet mano griežtasis mokytojas beveik visus išbrokavo… Tada tik didesnių darbų detales lipdžiau. Tačiau nebuvo man prie širdies tokie ...

Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – dainuojančių, eiliuojančių, muzikuojančių. Tad jau vaikystėje į giminę „nusidavusi“ mergaitė ir piešė, ir lipdė. Dailės mokykla – kitas etapas. Nors svajojo apie stiklą, Alma būtent čia iš arčiau susipažino su moliu, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, tapo jai ir pragyvenimo šaltiniu, ir priemone grožiui kurti ir, galima turbūt sakyti, gyvenimo dalimi. Marijampolėje, tiksliau, tuometiniame Kapsuke A. Kisnieriūtė pirmiausia atsidūrė įstojusi į Pedagoginę ...

Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. Brusokienė sako, kad ši sodyba – labai jauki ir šilta vieta ne tik pamokai, bet ir renginiams. Ji tikisi, kad neįprastos pamokos čia taps tradicija. Paskutinę gražią šių metų rudens dieną Matutynė atgijo nuo vaikų šurmulio, jie šmirinėjo po senaisiais kaštonais rinkdami jų vaisius, žvalgėsi po sodybą. Pavėsinėje prie tvenkinio virė darbas su dažais ir teptukais. Nors diena buvo saulėta, bet ...

1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau sudominti, motyvuoti mokinius, jie noriau mokosi, pasiekia geresnių rezultatų“, – sako direktorė. Jai pritaria pavaduotoja Edita Miklovienė, sakydama, kad vyksta ir bendros literatūros, šokio pamokos su Liudvinavo Kazio Borutos gimnazija. Netradicinės pamokų formos patinka mokiniams, padeda paįvairinti kasdienį mokymąsi, susirasti naujų draugų, pabendrauti su kitų mokyklų kolektyvais, pasidalinti patirtimi, pasimokyti vieni iš kitų. „Neturime jokių sunkumų išsivežti vaikus į naujas erdves, vietas, ...

Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną sovietinę premiją, taip pat jam buvo suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas ir nusipelniusio kultūros veikėjo vardas. Didžiausio įvertinimo A. Matutis sulaukė 1984 m., kai jo rinktinė „Margaspalvė genio kalvė“ buvo apdovanota Hanso Kristijano Anderseno diplomu. Rašytojo knygos išleistos daugiau kaip milijono egzempliorių tiražu. Daugelis rinkinių išversti į užsienio kalbas. A. Matutis mirė 1985 m. rugsėjo 21 d. Alytuje. 1991 m. atidarytas A. Matučio memorialinis muziejus ...

Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti kauniečius, kad vieni po kitų jie ėmė važiuoti į užsiėmimus Marijampolės kraštotyros muziejuje – vėliau ir ne vien į tekstilės. Dalyvaujantieji Miesto dienų ir kitose šventėse (taip pat Vilkaviškyje, Paežerių dvare, bendruomenių renginiuose) dažnai mato muziejininkus, demonstruojančius įvairius primirštus amatus – taip pat ir juostų audimą, pynimą. Į šią veik­lą įsijungia ir Danutė Katkuvienė: muziejuje žmonių nedaug, tad visi dirba ne ...

Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, pirmiausia, viskas labai gražu. Įdomu suprasti, kaip sukirpta ir pasiūta kiekviena detalė, žavi papuošimai, kanteliai, siūlelės. Malonu atrasti ir išbandyti naujas technikas, audimo būdus. Per praėjusius dvidešimt metų Lietuvoje tautinio kostiumo kūrimas grįžo arčiau ištakų, XIX a. vidurio nešiosenos tradicijos. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais vyravo nuomonė, kad folkloro ansambliai būtinai turi remtis muziejiniais drabužių pavyzdžiais, o kuriant liaudiškų šokių kolektyvų kostiumus ...

Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi gerieji linkėjimai tikrai ėmė pildytis: atsirado ir norinčių austi, o pasklidęs garsas po kurio laiko ėmė traukti užsakovus. Jau praėjus ilgesniam laikui Nijolė yra prisipažinusi, kad pradžioje ir pati negalėjo numatyti, kad viskas taip pasisuks. Norėjosi, kad bent metus kitus įsukta veikla neuždustų – apie dešimtmetį tuomet gal tik pati sau pasvajojo… „Tas projektas buvo pačiu laiku: Kultūros ministerija finansavo, savivaldybė ...