renkame


 

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 



 

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Asmens duomenys – saugotina vertybė (Interviu su eksperte)

Į klausimus apie asmens duomenų tvarkymą atsako Raminta Sinkevičiūtė-Šečkuvienė, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos Teisės skyriaus patarėja ryšiams su visuomene.

– Daug kam atrodo, kad asmens duomenis tapo reikalinga saugoti tik įsigaliojus BDAR. Ko gero, yra daugiau aspektų, kodėl reikalinga saugoti asmens duomenis. Galbūt galėtumėte įvardinti keletą priežasčių, kodėl reikalinga ir verta saugoti asmens duomenis?
– Viena vertus, kiekvienas iš mūsų turime saugoti viską, kas susiję su mūsų asmens duomenimis, mūsų artimųjų duomenimis, kita vertus, mūsų duomenis tvarkančias įmones ir įstaigas teisės aktai įpareigoja saugoti jų tvarkomus asmens duomenis. Be jokios abejonės, teisės aktai neatsirado šiaip sau, toks sureguliavimas nėra savitikslis. Tai, kad asmens duomenys XXI a. tapo vertybe, jie neretai pavadinama naująja valiuta, nulėmė technologijų skverbimasis į visas gyvenimo sritis, į kiekvieno iš mūsų kasdienybę. Tam, kad skaitmeninėje erdvėje būtume atpažinti, naudojamės savo duomenimis, be to, jungdamiesi prie e. paslaugos, pirkdami e. parduotuvėje, naudodamiesi el. paštu ar gyvendami socialiniame tinkle visur paliekame pėdsakus. Taigi, kad mes išliktume, kad nebūtų pasisavinta mūsų tapatybė, kad piktavaliai neištuštintų mūsų sąskaitų – dėl šių ir daugybės kitų priežasčių asmens duomenys turi būti saugomi. Vienos iš priežasčių, susijusios su pačiu žmogumi, kai, pavyzdžiui, netinkamas elgesys su asmens duomenimis gali sukelti tik nedidelius nepatogumus ar neigiamus jausmus, tokius kaip sugaištas laikas, susierzinimas, nepasitenkinimas, tačiau gali kilti ir daug reikšmingesnių pasekmių – turto nuostoliai, darbo vietos praradimas, teisminiai procesai ar fiziniai negalavimai. Pačios įmonės dėl netinkamai saugomų asmens duomenų gali prarasti gerą vardą, jų klientai gali imti nepasitikėti, tad kartu galimas ir klientų praradimas, neigiamos finansinės pasekmės ar net veiklos sustabdymas. Ir pačiame Bendrajame duomenų apsaugos reglamente įvardytos priežastys, kodėl toks teisės aktas reikalingas ir kaip jis gali pasitarnauti visuomenei.
– Kokie asmeniniai duomenys yra jautriausi? Kuriuos atskleidžiant ir kuriuos saugant reiktų būti ypač atidiems?
– Pirma kilusi mintis – su mumis susiję finansiniai duomenys, nes įvykus tam tikram neigiamam incidentui pajustume labai realias pasekmes – prarasti pinigus, patekti į juoduosius sąrašus. Tačiau geriau pagalvojus – viskas priklauso nuo įvairiausių aplinkybių. Kitą kartą net ir šmaikšti nuotrauka socialiniame tinkle, galbūt kitų žmonių nuotrauka, į kurią patekote eidamas pro šalį, gali sujaukti gyvenimą. Nekalbant apie tai, kad būsimas darbdavys, kviesdamas jus pokalbio, greičiausiai pasidomės Jūsų susikurta tapatybe socialiniuose tinkluose. O jei netyčia eidamas pro šalį patekote į kieno nors kito socialiniame tinkle pasidalytą kad-rą, jūs šmėžuojate tos fotografijos fone su kažkuo susikibęs rankomis Klaipėdoje, o žadėjote važiuoti tik iki Kauno ir vienas…
Kaip toliau vystysis siužetas ir kokių gali kilti pasekmių – pratęskite jūs.
Pats Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas ypatingesnį statusą ir iš visos asmens duomenų aibės išskiria vadinamuosius specialių kategorijų asmens duomenis, t. y.: rasinė ar etninė kilmė, politinės pažiūros, religiniai ar filosofiniai įsitikinimai, narystė profesinėse sąjungose, genetiniai duomenys, biometriniai duomenys, sveikatos duomenys, duomenys apie fizinio asmens lytinį gyvenimą ir lytinę orientaciją. Juos leidžiama tvarkyti tam tikrais išskirtiniais atvejais, pavyzdžiui, kad asmuo galėtų įvykdyti tam tikras prievoles ir naudotis specialiomis teisėmis darbo ir socialinės apsaugos teisės srityje ar kai asmuo duoda sutikimą tokius duomenis tvarkyti, ar kad būtų apsaugoti asmens interesai, kai jis pats negali duoti sutikimo.
– Ar galima pasakyti, kad vieniems subjektams asmens duomenis atskleisti yra saugiau nei kitiems? Kokių sričių organizacijos, įmonės yra patikimesnės, o kurios mažiau patikimos? Kaip tai suprasti, atskirti?
– Pirmiausia, pagarba žmogaus teisėms į asmens duomenų ir privatumo apsaugą turėtų būti bendros organizacijos kultūros dalis. Be kita ko, ir naujasis teisinis asmens duomenų apsaugos reguliavimas įmones ir įstaigas įpareigoja komunikuoti su žmogumi, imtis įvairių priemonių, kad tinkamai informuotų apie jo asmens duomenų tvarkymą ir pan. Tačiau ir patys žmonės kartais neturėtų perlenkti lazdos, kaip vienoje humoro laidoje, kur personažas atėjęs į batų parduotuvę išsigando ir tapo įtarus, kodėl jo klausia batų dydžio. Žinoma, tai surežisuota scena, tačiau neabejotinai, tokių kuriozų gali nutikti ir kasdieniame gyvenime. Be jokios abejonės, mes esame savo duomenų šeimininkai, tačiau ne visais atvejais galime nuspręsti duoti ar neduoti sutikimą tvarkyti savo asmens duomenis. Pavyzdžiui, labai dažnu atveju valstybines institucijas ir įstaigas tvarkyti tam tikrus mūsų asmens duomenis įpareigoja įstatymai. Todėl tie duomenys bus tvarkomi sutinkame mes ar nesutinkame, pavyzdžiui, „Sodroje“, Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, policijoje.
– Į ką reikėtų atkreipti dėmesį asmens duomenis atskleidžiančiam asmeniui? Kuo turi pasižymėti tinkamas asmens duomenų surinkimas ir kuomet reikėtų suklusti, ar informacija renkama tvarkingai ir atsakingai?
– Svarbu išlikti budriems ir domėtis, ypač elektroninėje erdvėje, kad nepatektumėte į sukčių rankas. Paieškokite informacijos, pasidomėkite įmone, su kuria planuojate turėti reikalų. Be to, svarbu žinoti nors minimalius saugumo reikalavimus jungiantis prie skaitmeninės erdvės. Pavyzdžiui, belaidžiai tinklai Wi-Fi. Saugumo specialistai pataria nesinaudoti viešais tinklais, neapsaugotais slaptažodžiais. Jeigu nusprendėte pasinaudoti Wi-Fi tinklu, pavyzdžiui, viešbutyje, tai svarbu įsitikinti, kad belaidžio tinklo pavadinimas nesidubliuoja su kitais ir atitinka tą, kurį nurodė viešbutyje. Patariama naudojantis viešos prieigos Wi-Fi neįvedinėti asmens duomenų, nesijungti prie banko ar elektroninės prekybos paskyrų.
Viešoje vietoje atsargiai reikėtų elgtis ir su mobiliųjų įrenginių „bluetooth“ funkcija, bent jau būtinai išjungti tuomet, kai ja nesinaudojate. Visas šis elementarus saugumas reikalingas tam, kad jūsų duomenų neperimtų piktavaliai. Taip pat nesaugu naršyti, vesti duomenis interneto svetainėse, kurios nenaudoja duomenų šifravimo ir neturi adreso pradžioje „https“.
– Kokios institucijos be Jūsų VDAI, gali padėti rasti reikiamus atsakymus į rūpimus klausimus, susijusius su asmens duomenų tvarkymu, naudojimu ir pan? Kur galima kreiptis pastebėjus pažeidimus?
– Lietuvoje asmens duomenų apsaugos priežiūros veiklą vykdo dvi institucijos. Viena iš jų Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, kuri prižiūri, kaip asmens duomenis tvarko įmonės, įstaigos ar asmenys su profesija susijusiais tikslais. Kita priežiūros institucija – Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, kai asmens duomenys tvarkomi žurnalistikos arba akademinės, meninės ar literatūrinės saviraiškos tikslais. Mūsų funkcijos nedubliuojamos ir kiekviena sprendžiame atvejus pagal savo kompetenciją. Taigi jei asmens duomenys tvarkymo visuomenės informavimo priemonėse atvejis yra susijęs su asmens duomenų skelbimu žiniasklaidoje, viešai internete ar kitomis visuomenės informavimo priemonėmis, asmuo, norėdamas apginti savo teises į asmens duomenų ir privatumo apsaugą, turi kreiptis į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija neturi teisės kontroliuoti asmens duomenų tvarkymo, kurį atlieka teismai, vykdydami teisingumą, tačiau turi teisę prižiūrėti, kad teismų raštinės tinkamai tvarkytų asmens duomenis.
Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija taip pat nekontroliuoja mirusiųjų asmens duomenų tvarkymo.
Tuos atvejus, kai pasinaudojant asmens duomenimis daroma nusikalstama veika, pavyzdžiui, įvykdoma asmens tapatybės vagystė, neteisėtai prisijungiama prie el. banko paskyros ir pavagiami pinigai, perkamos ir parduodamos duomenų bazės su asmens duomenimis, tiria teisėsaugos institucijos, pavyzdžiui, policija.
Žmonės ir patys tvarko asmens duomenis asmeniniais poreikiais, pavyzdžiui, nufilmuoja kitą asmenį vaizdo registratoriumi, telefonu. Šiuo atveju asmuo, nukentėjęs dėl asmeniniais poreikiais tvarkomų asmens duomenų, savo teises į asmens duomenų apsaugą ir privatumą turi galimybę apginti kreipdamasis į teismą.
– Dėkoju už pokalbį.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...