Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Asmens duomenys – saugotina vertybė (Interviu su eksperte)

Į klausimus apie asmens duomenų tvarkymą atsako Raminta Sinkevičiūtė-Šečkuvienė, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos Teisės skyriaus patarėja ryšiams su visuomene.

– Daug kam atrodo, kad asmens duomenis tapo reikalinga saugoti tik įsigaliojus BDAR. Ko gero, yra daugiau aspektų, kodėl reikalinga saugoti asmens duomenis. Galbūt galėtumėte įvardinti keletą priežasčių, kodėl reikalinga ir verta saugoti asmens duomenis?
– Viena vertus, kiekvienas iš mūsų turime saugoti viską, kas susiję su mūsų asmens duomenimis, mūsų artimųjų duomenimis, kita vertus, mūsų duomenis tvarkančias įmones ir įstaigas teisės aktai įpareigoja saugoti jų tvarkomus asmens duomenis. Be jokios abejonės, teisės aktai neatsirado šiaip sau, toks sureguliavimas nėra savitikslis. Tai, kad asmens duomenys XXI a. tapo vertybe, jie neretai pavadinama naująja valiuta, nulėmė technologijų skverbimasis į visas gyvenimo sritis, į kiekvieno iš mūsų kasdienybę. Tam, kad skaitmeninėje erdvėje būtume atpažinti, naudojamės savo duomenimis, be to, jungdamiesi prie e. paslaugos, pirkdami e. parduotuvėje, naudodamiesi el. paštu ar gyvendami socialiniame tinkle visur paliekame pėdsakus. Taigi, kad mes išliktume, kad nebūtų pasisavinta mūsų tapatybė, kad piktavaliai neištuštintų mūsų sąskaitų – dėl šių ir daugybės kitų priežasčių asmens duomenys turi būti saugomi. Vienos iš priežasčių, susijusios su pačiu žmogumi, kai, pavyzdžiui, netinkamas elgesys su asmens duomenimis gali sukelti tik nedidelius nepatogumus ar neigiamus jausmus, tokius kaip sugaištas laikas, susierzinimas, nepasitenkinimas, tačiau gali kilti ir daug reikšmingesnių pasekmių – turto nuostoliai, darbo vietos praradimas, teisminiai procesai ar fiziniai negalavimai. Pačios įmonės dėl netinkamai saugomų asmens duomenų gali prarasti gerą vardą, jų klientai gali imti nepasitikėti, tad kartu galimas ir klientų praradimas, neigiamos finansinės pasekmės ar net veiklos sustabdymas. Ir pačiame Bendrajame duomenų apsaugos reglamente įvardytos priežastys, kodėl toks teisės aktas reikalingas ir kaip jis gali pasitarnauti visuomenei.
– Kokie asmeniniai duomenys yra jautriausi? Kuriuos atskleidžiant ir kuriuos saugant reiktų būti ypač atidiems?
– Pirma kilusi mintis – su mumis susiję finansiniai duomenys, nes įvykus tam tikram neigiamam incidentui pajustume labai realias pasekmes – prarasti pinigus, patekti į juoduosius sąrašus. Tačiau geriau pagalvojus – viskas priklauso nuo įvairiausių aplinkybių. Kitą kartą net ir šmaikšti nuotrauka socialiniame tinkle, galbūt kitų žmonių nuotrauka, į kurią patekote eidamas pro šalį, gali sujaukti gyvenimą. Nekalbant apie tai, kad būsimas darbdavys, kviesdamas jus pokalbio, greičiausiai pasidomės Jūsų susikurta tapatybe socialiniuose tinkluose. O jei netyčia eidamas pro šalį patekote į kieno nors kito socialiniame tinkle pasidalytą kad-rą, jūs šmėžuojate tos fotografijos fone su kažkuo susikibęs rankomis Klaipėdoje, o žadėjote važiuoti tik iki Kauno ir vienas…
Kaip toliau vystysis siužetas ir kokių gali kilti pasekmių – pratęskite jūs.
Pats Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas ypatingesnį statusą ir iš visos asmens duomenų aibės išskiria vadinamuosius specialių kategorijų asmens duomenis, t. y.: rasinė ar etninė kilmė, politinės pažiūros, religiniai ar filosofiniai įsitikinimai, narystė profesinėse sąjungose, genetiniai duomenys, biometriniai duomenys, sveikatos duomenys, duomenys apie fizinio asmens lytinį gyvenimą ir lytinę orientaciją. Juos leidžiama tvarkyti tam tikrais išskirtiniais atvejais, pavyzdžiui, kad asmuo galėtų įvykdyti tam tikras prievoles ir naudotis specialiomis teisėmis darbo ir socialinės apsaugos teisės srityje ar kai asmuo duoda sutikimą tokius duomenis tvarkyti, ar kad būtų apsaugoti asmens interesai, kai jis pats negali duoti sutikimo.
– Ar galima pasakyti, kad vieniems subjektams asmens duomenis atskleisti yra saugiau nei kitiems? Kokių sričių organizacijos, įmonės yra patikimesnės, o kurios mažiau patikimos? Kaip tai suprasti, atskirti?
– Pirmiausia, pagarba žmogaus teisėms į asmens duomenų ir privatumo apsaugą turėtų būti bendros organizacijos kultūros dalis. Be kita ko, ir naujasis teisinis asmens duomenų apsaugos reguliavimas įmones ir įstaigas įpareigoja komunikuoti su žmogumi, imtis įvairių priemonių, kad tinkamai informuotų apie jo asmens duomenų tvarkymą ir pan. Tačiau ir patys žmonės kartais neturėtų perlenkti lazdos, kaip vienoje humoro laidoje, kur personažas atėjęs į batų parduotuvę išsigando ir tapo įtarus, kodėl jo klausia batų dydžio. Žinoma, tai surežisuota scena, tačiau neabejotinai, tokių kuriozų gali nutikti ir kasdieniame gyvenime. Be jokios abejonės, mes esame savo duomenų šeimininkai, tačiau ne visais atvejais galime nuspręsti duoti ar neduoti sutikimą tvarkyti savo asmens duomenis. Pavyzdžiui, labai dažnu atveju valstybines institucijas ir įstaigas tvarkyti tam tikrus mūsų asmens duomenis įpareigoja įstatymai. Todėl tie duomenys bus tvarkomi sutinkame mes ar nesutinkame, pavyzdžiui, „Sodroje“, Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, policijoje.
– Į ką reikėtų atkreipti dėmesį asmens duomenis atskleidžiančiam asmeniui? Kuo turi pasižymėti tinkamas asmens duomenų surinkimas ir kuomet reikėtų suklusti, ar informacija renkama tvarkingai ir atsakingai?
– Svarbu išlikti budriems ir domėtis, ypač elektroninėje erdvėje, kad nepatektumėte į sukčių rankas. Paieškokite informacijos, pasidomėkite įmone, su kuria planuojate turėti reikalų. Be to, svarbu žinoti nors minimalius saugumo reikalavimus jungiantis prie skaitmeninės erdvės. Pavyzdžiui, belaidžiai tinklai Wi-Fi. Saugumo specialistai pataria nesinaudoti viešais tinklais, neapsaugotais slaptažodžiais. Jeigu nusprendėte pasinaudoti Wi-Fi tinklu, pavyzdžiui, viešbutyje, tai svarbu įsitikinti, kad belaidžio tinklo pavadinimas nesidubliuoja su kitais ir atitinka tą, kurį nurodė viešbutyje. Patariama naudojantis viešos prieigos Wi-Fi neįvedinėti asmens duomenų, nesijungti prie banko ar elektroninės prekybos paskyrų.
Viešoje vietoje atsargiai reikėtų elgtis ir su mobiliųjų įrenginių „bluetooth“ funkcija, bent jau būtinai išjungti tuomet, kai ja nesinaudojate. Visas šis elementarus saugumas reikalingas tam, kad jūsų duomenų neperimtų piktavaliai. Taip pat nesaugu naršyti, vesti duomenis interneto svetainėse, kurios nenaudoja duomenų šifravimo ir neturi adreso pradžioje „https“.
– Kokios institucijos be Jūsų VDAI, gali padėti rasti reikiamus atsakymus į rūpimus klausimus, susijusius su asmens duomenų tvarkymu, naudojimu ir pan? Kur galima kreiptis pastebėjus pažeidimus?
– Lietuvoje asmens duomenų apsaugos priežiūros veiklą vykdo dvi institucijos. Viena iš jų Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, kuri prižiūri, kaip asmens duomenis tvarko įmonės, įstaigos ar asmenys su profesija susijusiais tikslais. Kita priežiūros institucija – Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, kai asmens duomenys tvarkomi žurnalistikos arba akademinės, meninės ar literatūrinės saviraiškos tikslais. Mūsų funkcijos nedubliuojamos ir kiekviena sprendžiame atvejus pagal savo kompetenciją. Taigi jei asmens duomenys tvarkymo visuomenės informavimo priemonėse atvejis yra susijęs su asmens duomenų skelbimu žiniasklaidoje, viešai internete ar kitomis visuomenės informavimo priemonėmis, asmuo, norėdamas apginti savo teises į asmens duomenų ir privatumo apsaugą, turi kreiptis į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija neturi teisės kontroliuoti asmens duomenų tvarkymo, kurį atlieka teismai, vykdydami teisingumą, tačiau turi teisę prižiūrėti, kad teismų raštinės tinkamai tvarkytų asmens duomenis.
Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija taip pat nekontroliuoja mirusiųjų asmens duomenų tvarkymo.
Tuos atvejus, kai pasinaudojant asmens duomenimis daroma nusikalstama veika, pavyzdžiui, įvykdoma asmens tapatybės vagystė, neteisėtai prisijungiama prie el. banko paskyros ir pavagiami pinigai, perkamos ir parduodamos duomenų bazės su asmens duomenimis, tiria teisėsaugos institucijos, pavyzdžiui, policija.
Žmonės ir patys tvarko asmens duomenis asmeniniais poreikiais, pavyzdžiui, nufilmuoja kitą asmenį vaizdo registratoriumi, telefonu. Šiuo atveju asmuo, nukentėjęs dėl asmeniniais poreikiais tvarkomų asmens duomenų, savo teises į asmens duomenų apsaugą ir privatumą turi galimybę apginti kreipdamasis į teismą.
– Dėkoju už pokalbį.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Kalbos kultūra – tautos kultūra“

    2016-12-30
    Nuolatiniai mūsų skaitytojai turbūt dar prisimena, kad 2006 metais nuo liepos iki gruodžio mėnesio vykdėme projektą „Kalbos kultūra – tautos kultūra“. Ėjo kasmėnesinis kalbos skyrelis. Jame pristatėme, kas yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir kalbos inspekcija. Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja M. Žvinakevičienė patarė, kaip reikia rašyti oficialius raštus, kad jie būtų taisyklingi ir atitiktų šiandienius kalbos reikalavimus. Dailininkė O. Gustaitienė iliustravo rubriką „Piešiame kalbos klaidas“. Straipsniuose palietėme tokias temas: ar Marijampolės viešoji informacija tinkama bendrinės kalbos požiūriu (iškabos, plakatai, skelbimai; parduotuvės, viešojo maitinimo įstaigos ir pan.), ar automobilių turguje laikomasi kalbos normų, ar taisyklingai įvardijamos naujos įstaigos, bendrovės, firmos. Taip pat mokėme, ...
  • „Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“

    2016-12-30„Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“
    Marija Žvinakevičienė 24 metus dirbo Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja. Uždavėme jai kelis klausimus apie darbą ir kalbą. – Skaitytojams būtų įdomu, kaip sekėsi dirbti savivaldybės kalbos tvarkytoja. – Per tuos metus buvo visko. Bet pirma mintis, kuri šauna į galvą prisiminus darbo metus – buvo šaunu. Aišku, romantizuoju… Pradžia darbą gaišina, o įsivažiavus viskas lyg upeliu tekėjo. Nors ne – ramumo buvo maža. Tai lyg į duobę krenti, tai verpetas pagauna ir šonus į akmenis apsidaužai – kaip tikras upeliukas iš vaikiško filmuko. O jeigu rimtai – tai sunkiausia bausti. Gal todėl tik vieną kartą ir skyriau administracinę nuobaudą. Mano manymu, žmones ...
  • „Didi gėda savo kalbos nemokėti“

    2016-12-30„Didi gėda savo kalbos nemokėti“
    Lietuvių kalbos sąžinė Jonas Jablonskis (1860–1930) – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas bei normintojas: kalbos pagrindų kūrėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, kalbos mokslo kūrėjas ir, anot Vydūno, ,,lietuvių kalbos sąžinė“. J. Jablonskis gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką jam padarė prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto J. Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir V. Kudirkai, padėjo laikraštis „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet ...
  • Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

    2016-12-30Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
    Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.   – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie ...
  • Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia

    2016-12-06Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
    Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau ...
  • „Marijampolė. Partizaninis karas“

    2016-12-06„Marijampolė. Partizaninis karas“
    Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ...
  • Žurnalas „Suvalkija“

    2016-12-06Žurnalas „Suvalkija“
    Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ...
  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...