Česlova JAKŠTYTĖ
Kaip labai pasiilgau Bacho – švelnios ir harmoningos smuikų dermės! Išgirstu motyvą, rodos, visa į jį sulįsčiau – taip ten viskas puiku. Dievinu dievinu senąją klasiką! Bachas. Vivaldis. Hendelis. Haidnas… Įstabusis Telemano koncertas fleitai ir čembalui… Tai tik dalis to amžino grožio, kuris visada žavėjo ir žavės mano protą. Glinka. Rachmaninovas. Šopenas. O kam gali nepatikti Šostakovičius – jo taurusis Noktiurnas, kai švelniai, išdidžiai ir tragiškai vilnija violočelė, glosto, harmonizuoja, skaidrina, kilnina, veda į ten, kur (pasak vieno mąstytojo) „Yra žmonių jausmų šaknys“…
Menas ir meilė – tai vienintelė Žemė, kur iš tikrųjų gali išsiskleisti žmogaus sielos gėlė.
~ ~ ~
Kaip skirtingai leista kalbėti apie tą patį pasaulį!
Pamačius peržydėjusią papurusią pienę, galima ją pavadinti tik labai primityviai – paprastąja kiaulpiene…
Ir galima pasakyti taip, kaip talentingai parašyta Salomėjos Nėries poezijoje: „Piene, piene, nuostabi gėlele,/ Ko tu rymai vėjų pabarėly?“ (atrodo, lyg kalbėtume apie visai skirtingus dalykus).
Beveik visi iš mūsų, žvelgdami į dausų debesiją, taip ir manome, jog dangumi plaukia debesys, o kažkas gelmingiau pagalvojo ir pasakė, jog tai visai ne debesys – tai „Viešpaties kojų keliamos dulkės…“
Jei žmonės mokėtų analizuoti mintis, jie išsyk pažintų tuos, kurie tas mintis pasakė. Juk mintys – tai raktai, galintys atverti dvasios duris, už kurių jos ir gyveno, prieš iš ten išeidamos.
Ar jums neatrodo keista (ir kvaila), kad žodis meilė pernelyg jau dažnai saistomas su aistromis, su kūno geismais? Negi pasaulis – vien tik jaunikiai ir nuotakos?! Dieve, juk žinai, kad yra daug didingiau, daug įvairiau, dvasingiau ir tyriau. Juk yra ir kitokie žmogiški natūralūs jausmai, kurie nieko bendro neturi su aistromis. Tik kodėl taip mažai kalbama apie vaikų meilę ir pagarbą tėvams, draugų meilę, švelnumą draugams, brolybės jausmą, sielų seserystes? Juk tai gyvenime užima tokią svarbią vietą, ir taip gražu! O jei mes kuo dažniau išpažintume artimiesiems savo tyrus jausmus! Jei bučiuotume savo Tėvams rankas, jei draugė nesidrovėtų apglėbti draugės, bičiulis bičiulio, brolis brolio, – kaip pasikeistų pasaulis, kiek daug pasislinktų pozityviojon pusėn: padaugėtų jame ir pasitikėjimo, ir palaimos, ir pačiam gyvenimui pagarbos. Deja…
Neretai mes gėdijamės savo šiltų jausmų, esame banalūs ir baikštūs tarsi psichologiniai paaugliai, įstrigę ribotumo rėmuose, net su mus mylinčiais elgiamės santūriai, šaltai, paprastai – taip, tarsi neturėtume pačios gražiausios žmogui Dievo duotos dovanos – išmintim išmaitintų, šventų, švarių švelnumo šaknų…
~ ~ ~
Kūnas – vešli virkščia, kuri želia ir žydi. Dvasia – nematoma, bet ji ir yra tai, dėl ko tos virkščios vejas, vargsta, nudžiūsta.
Ir neišmintinga sakyti, jog senatvė nėra graži. Palyginkite savimi pakiliai patenkintus, išpuoselėtus, o iš tikrųjų tuščia banalybe dvelkiančius jaunų gražuolių veidelius, žvelgiančius iš televizijos ekranų ar žurnalų viršelių, su garbaus amžiaus Motinos Teresės veidu ir neabejodami (nors ir nustebę) turėsite sutikti, jog gražesnis yra šis – kupinas kantrybės, gerumo, išminties, atlaidumo, atjautos. Jos ryškios raukšlės, atsispindinčios iš sielos gelmių, yra tarsi dangiška puošmena… Kaip ir mums artimiausių žmonių – mūsų Motinų – raukšlės. Atrodo, Dieve, jau beveik viską baigia pasiimti negailestingas laikas – likę tik pavargusios akys, tik sausi stabarėliai iš kažkada žaliavusių ir žydėjusių šaknų… Bet koks tas metų naštos slegiamas žmogus yra brangus! Koks tas veidas mielas – už jokį pasaulyje grožį jo neatiduotum, dėl jokių turtų neišsižadėtum!
O taip: žmogų mylim už gilią sielą, o ne už jaunas dienas…
~ ~ ~
Kas lieka iš dviejų žmonių bičiulystės, broliško bendravimo, kuris baigiasi santykių suirimu, kai iki šiol gerbto ir branginto draugo (ar draugės) pasijuntame palikti gyvenimo pusiaukelėje? Tarsi ir nieko nebelieka, nes bičiulystės ateities nebuvimas sunaikina net ir pačią puikiausią tos pažinties praeitį… Tenka kurį laiką kęsti kartėlį, apmaudą, skausmą. Vėliau palaimini mintimis tokį žmogų, tarsi išbrauki iš savo širdies. Patirties pamokytas, nuo šiol mąstai taip: tikru draugu tegali vadintis tik tas, kuris mus palydi iki pat kapo; net ir Amžinybėje su tokiu žmogumi norėtum susitikti – ir jį, ir kitus nuostabius bičiulius. Bet tarp tų – mums ištikimų – žmonių tikrai nenorėtume susitikti draugo, kuris mus paliko pusiaukelėje.
~ ~ ~
Tarp vyro ir moters, vienas kitam jaučiančių palankumą, gražiausias ir patvariausias yra toksai sielų sąskambių statinys, kuris iškyla ant tvirtų pagarbos pamatų – tyrumo ir pagarbos. Jei nuodėmė nugali tas dvi širdis, jos pasidaro panašios į nušalnojusias gėles – tyrumas išlieka, bet tik šaknyse. Ir reikia daug laiko, kuris galėtų vėl atkurti buvusį žiedų žavesį. Tik skaisčius sielų sąlyčius sunkiai nugali net ir ilgi dešimtmečiai. Nuodėmingo bučinio atmintis trumpa. O meilės jausmo svaigus suplastėjimas, teišreikštas vos viename ilgame vyro žvilgsnyje, pilname pagarbos ir sielos glamonės, moters širdyje gali išlikti iki pat gyvenimo pabaigos…
Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka
