…o paskui atgniaužk pirštus ir paleisk – lai skrenda. Virsdamas debesimi ar gėlės žiedlapiu, paslaptingu objektu dar nematytame peizaže, mįslinga figūra. Arba tegul krinta, skrosdamas nematomą ribą tarp „yra“ ir „buvo“, subirdamas į smulkias laiko atplaišas ir vėl atgimdamas – tik jau kitokiu pavidalu, kitoje erdvėje. Bet visur ir visada jis spindės ir masins prašalietį laimės ženklu, nors iš tiesų tai ne kas kita, o tik smilčių ir laiko tekėjimo paliktas pėdsakas – skylutė.
Taigi nuo jų, laimės akmenimis vadinamų, viskas ir prasidėjo. Šiaip jau kultūros žmogus plačiąja prasme (pagal gebėjimus, ragautus mokslus, buvusius darbus) pastaruosius aštuonetą metų Romas Šunokas užima visai kitokias pareigas – jis yra Kybartų seniūnas. Administratorius, tačiau vis tiek – prie kultūros, tik jau iš kitos pusės. Ir paradoksas: kaip tik per šį laiką vis labiau augo ir gilėjo viena kūrybinės veiklos sričių, nors paviliojusi ir senokai, bet dabar tampanti vis brandesnė. Prisistatydamas Marijampolės kultūros centro antrame aukšte veikiančios parodos „Klajonės“ lankytojams jis pažymi, kad „Drąsiai dabar teigiu – laimingas esu tapęs tokiu, koks esu. (…) Antra paroda – drąsesnis žingsnis į kūrybos pasaulį. Bandau truputį kitaip… Keliavau ilgai, dvejodamas, bijodamas man priskiriamo menininko vardo. Menininkas man – kito, aukštesnio, nepasiekiamo pasaulio žmogus. Tad aš – tik dėliotojas.“ Visgi būtent bendravimas su įvairių sričių meno žmonėmis tuo „dėliotoju“ ir paskatino tapti.
Parodos autorius sako niekada nemokėjęs piešti ir su pavydu žvelgęs į pažįstamus, kurie iš medžio gabalo sukuria stebuklą. Tų žmonių – ne vienas, kaip vieną iš pavyzdžių įvardijo Lietuvoje plačiai žinomą medžio meistrą Zenoną Skinkį (jis, beje, irgi dalyvavo parodos atidaryme).
O prasidėjo viskas nuo akmens su skylute – sakoma, kad tokie akmenys neša laimę… Prasidėjo kaip žaidimas (kitiems autorius sakė nesiūlantis pasiduoti šiai priklausomybei, nes pabaigos nematyti). Kiek laimės dabar jau yra palietęs, pakėlęs, rankose šildęs, prie paslaptingų medžio rievių ar gamtos sukurtų jo formų derinęs, R. Šunokas šiandien jau nepasakytų. Ir mes parodoje turėtume užgaišti daugybę laiko, jei panūstume suskaičiuoti darbuose esančius tokius akmenukus. Nes jų – ne dešimtys, o šimtai ar dar daugiau. Vis dėlto svarbiausia ne skaičius. Autorius sako kuriantis nuotaiką, norintis išreikšti jausmą ir kviečia kitus tai pajusti – todėl darbai neįvardinti, kviečiama improvizuoti. Plaukia ir banguoja medžio ir akmens formos, kviesdamos į klajones. Romui tai – galimybė atsitraukti nuo sudėtingų kasdienos darbų, pailsėti ir, kaip jis sakė, „pakaifuoti“.
Parodos atidarymas buvo smagus ir šviesus, nes gera energetika sklido ir iš darbų, ir iš susirinkusių autoriaus pasveikinti, pasidžiaugti. Paroda tik antroji, tad net ir gerai pažįstantys šį žmogų, žinantys, kad jis gražiai dainuoja ir dar daug ką sugeba, buvo nustebinti ir sužavėti. Gražiai paklaidžioti po fantazijų pasaulį kvietė smuikininkė Rima Gliaubicienė (autoriaus sesuo), padėkos žodžių negailėjo ir kybartiškiai, ir marijampoliečiai. Marijampolės kultūros centro direktorės pavaduotojas Ričardas Bagdonavičius sakė radęs čia daugybę klodų ir nė vienoje iš daugelio buvusių parodų nejautęs tiek romantikos… O autorius visus kvietė turėti tikėjimą – kad ir laimingu akmenuku…
Paroda veiks iki rugpjūčio 29 dienos.
Nijolė TREINYTĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
