Gamtosaugos specialistė, dr. Jūratė Sendžikaitė
Kodėl reikia sausinti pelkes?
– Nors pelkės pasaulyje dengia vos 3 proc. viso sausumos ploto, tačiau jose sukaupta gerokai daugiau organinės anglies nei visuose mūsų planetos miškuose. Nepažeistų pelkių augalai dėl fotosintezės sugeba akumuliuoti anglies dioksidą iš oro ir jį organinės medžiagos – durpių – pavidalu tūkstantmečiams saugiai užrakinti durpių kloduose. Nusausintose pelkėse kardinaliai keičiasi gyvybės ciklas – bedeguonė aplinka tampa prisotinta deguonies, suaktyvėja mikroorganizmų veikla, šimtus ir tūkstančius metų skaičiuojančios durpės ima sparčiai skaidytis ir į atmosferą plūsteli klimato kaitą skatinančios (anglies dvideginio, azoto oksidų ir metano) dujos. Taigi, sausindami pelkes prisidedame prie klimato kaitos spartinimo, o saugodami jas ir atkurdami ekologines sąlygas pažeistose pelkėse mes prisidedame prie klimato kaitos švelninimo. Turime galimybę rinktis.
Pelkės turi būti šlapios: dėl klimato, dėl žmonių, dėl ateities! Tai garsaus Vokietijos mokslininko ir pelkinių ekosistemų atkūrimo Europoje iniciatoriaus, Greifsvaldo universiteto profesoriaus Hanso Joosteno (Hans Joosten) žodžiai. „Mes nepaveldėjome Žemės iš savo tėvų, mes pasiskolinome ją iš savo vaikų“ – tokia paprasta ir tokia aiški indėnų išmintis jau senai atkeliavo ir į senąjį žemyną. Todėl nenuostabu, kad šiandien apie tokias rimtas problemas vis garsiau ima kalbėti jaunimas, t. y. ta karta, iš kurių mes, suaugusieji, pasiskolinome Žemę, pasiskolinome, bet per mažai galvojame, ar pajėgsime tą skolą grąžinti…
Ar galime mes prisidėti prie klimato kaitos pokyčių švelninimo?
Manau, kad ne tik galime, bet ir privalome. Ne tik didinti atsinaujinančiosios energijos (pvz., vėjo, saulės, vandens ir biomasės energijos) naudojimą, gerinti įvairių įrenginių ir namų ūkių energijos vartojimo efektyvumą, skatinti mažiau taršaus transporto, anglies dioksido surinkimo ir saugojimo technologijų tobulinimą, bet ir sudaryti sąlygas per tūkstantmečius pelkėse sukauptai organinei angliai ir toliau saugiai išlikti „užrakintai“ šlapiuose durpių kloduose.
Deja, apie 67 proc. visų Lietuvos pelkių yra pažeistos sausinimo. Dėl to kylančias problemas ne visada pastebime, nes atrodo, kad jos yra tolimos ir mūsų neliečia. Ir tik ištikus sausrai susimąstome, kodėl orai tapo labiau palankūs atostogaujantiems, o ne žemdirbiams, kodėl taip greitai šulinyje ar upėje nuseko vanduo, kodėl ežeras, į kurį subėga iš nusausintos pelkės ir nuo pertręštų laukų atplūdęs vanduo, vidurvasarį pasidengia žaliai melsva plėvele, t. y. „pražysta“ melsvabakterių kolonijomis, dosniai gaminančiomis toksines, sunkiai irias medžiagas, kurios mitybos grandine patenka į žuvų ar kitų vandens gyvūnų organizmus, o galiausiai – ant mūsų stalo. Kiekviena lazda turi du galus…
Per pastaruosius 60 metų Amalvos paliose užaugęs miškas – ne gamtos dovana, o neapgalvotos žmogaus veiklos pasekmė. XX a. 7-ame dešimtmetyje apie 60 proc. Amalvos pelkės buvo nusausinta, tačiau tikėtos ūkinės naudos negauta. Nusausinti ir apleisti aukštapelkės plotai ilgainiui apaugo krūmais, beržų ir drebulių medynu. Tik pelkės pakraščiuose buvusių žemapelkių vietoje įrengtos kultūrinės pievos ir ganyklos. Prie tokio žmogaus pakeisto kraštovaizdžio užaugo jau ne viena vietinių gyventojų karta.
Palių vietoje jie kasdien matydavo vis aukščiau besistiebiantį mišką su vos keliomis tikrą aukštapelkę primenančiomis salelėmis. Todėl natūralu, kad žmonės susirūpino, kai jų artimoje aplinkoje buvo pradėtas kirsti miškas. Ypač dabar, kai visuomenė vis aktyviau siekia išsaugoti ne tik vertingus Lietuvos miškus, bet ir senuosius želdinius miestų ar gyvenviečių parkuose, aikštėse ar alėjose.
Medžiai nusausintoje aukštapelkėje
Aukštapelkės yra sukaupusios daugiau atmosferinės anglies nei bet kuri kita sausumos ekosistema. Dėl sausinimo ar klimato kaitos pažemėjus gruntinio vandens lygiui pelkėje buvusiuose atviruose aukštapelkių plotuose pradeda kurtis ir intensyviai augti medžiai ir krūmai, o pelkė tūkstančius metų buvusi organinės anglies kaupykla gana sparčiai virsta į intensyvų ŠESD (šiltnamio efektą sukeliančios dujos) emisijų šaltinį.
Nusausintoje pelkėje augantiems medeliams, lygiai taip, kaip ir įprasto miško medžiams, reikalingas vanduo. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad karštą vasaros dieną suaugęs beržas gali išgarinti 75 ir net daugiau litrų vandens. Galima tik įsivaizduoti, kiek per vieną tokią dieną ir taip jau žmogaus nusausinta Amalvos pelkė prarasdavo vandens dėl transpiracijos!
Jei vanduo aukštapelkėje slūgso giliau nei 20–30 centimetrų, tuomet ne tik sustoja durpių formavimasis – durpėdara, bet ir prasideda atvirkštinis procesas – durpių skaidymasis ir nykimas. Atsipalaidavusi anglis jungiasi su deguonimi ir į atmosferą patenka anglies dioksidas, skatinantis klimato kaitą. Kai nusausinta pelkė apauga medžiais, ŠESD emisijos, deja, dar didesnės.
Sausinimo griovių tvenkimas kartu su sumedėjusios augalijos šalinimu – efektyvus metodas, ne tik stabdantis pelkės sausėjimą, durpių skaidymąsi ir klimato kaitas sukeliančių dujų išsiskyrimą, bet ir padedantis atkurti pažeistų pelkių buveinių gyvybingumą. Pagal techninį projektą visi atkuriamoje Amalvos aukštapelkės dalyje (215 ha) esantys sausinimo grioviai bus patvenkti 24 vandenį sulaikančiomis užtūromis, o teritorijos pakraščiuose blokuoti 8 pylimais. Šios priemonės padės lietaus ir sniego tirpsmo vandenis ilgiau išlaikyti pelkėje.
Projekto „LIFE Peat Restore“ specialistai įvertino dabartinę atkuriamos Amalvos pelkės dalies ekologinę būklę, ŠESD emisijas ir globalinio klimato atšilimo potencialą. Nustatyta, kad sumedėjusia augalija apaugusi pietinė Amalvos pelkės dalis kasmet į atmosferą išskiria 5810 t/CO2 ekvivalento per metus, t. y. tiek, kiek jų išskirtų automobilis, net 515 kartų apvažiuodamas Žemės rutulį ties pusiauju. Įvertinta, kad pašalinus sumedėjusią augalija per artimiausius 30–50 metų (kai pelkėje įsikurs aukštapelkėms būdinga augalija) ŠESD emisijos sumažės iki 760 t/CO2 ekvivalento per metus.
Pelkės atsikūrimo trukmė
Ekosistemų atkūrimas – nėra mostelėjimas burtų lazdele. Neįmanoma vos per keletą metų atkurti, tai kas augo, formavosi ir brendo tūkstantmečius. Labai svarbu, kad atkuriamoje pelkėje gruntinis vandens lygis vasaros laikotarpiu būtų kuo arčiau durpės paviršiaus. Kai durpės paviršiuje ims kurtis tipingų aukštapelkėms rūšių augalai – kiminai, kai kurios žaliosios samanos, baltosios saidros, paprastosios spanguolės, pelkiniai gailiai, apskritalapės saulašarės, kupstiniai švyliai ir kt., tuomet bus galima sakyti, kad pelkinė sistema pradėjo atsikurti. Ir pats atsikūrimo procesas skirtingose Amalvos pelkės dalyse vyks šiek tiek kitaip. Geriausių rezultatų galima tikėtis mažiausiai sausinimo griovių išvagotoje ir daugiau natūralių bruožų išlaikiusioje projekto lėšomis atkuriamos Amalvos pelkės rytinėje dalyje.
Visgi turime apsiginkluoti kantrybe. 10–20 metų mažiausias laikotarpis pradiniam rezultatų įvertinimui. Žmogui, gali atrodyti, kad tai labai ilgas laiko tarpas, bet pelkei net ir šimtmetis yra tarsi sekundės dalis…